Suprantama, tai būtų pirmasis ir paskutinis totalinis karas, jeigu čia būtų panaudoti termobranduoliniai ginklai, kitos masinio naikinimo priemonės. Tačiau totaliniu tokį galimą karą būčiau linkęs vadinti vis tik ne tiek dėl iškilusio pavojaus fiziniam visos žmonijos išlikimui, kiek remiantis kitu atskaitos tašku, o būtent žiūrint atskiro žmogaus, konkretaus individo, jeigu norite, vienišos žmogiškos būtybės moralinių resursų požiūriu.
Sunku šį skirtumo niuansą staigiai paaiškinti, bet pabandysiu. Trumpai tariant, tai būtų toks karas, kurio neįmanoma būtų „peržiemoti“ ypatinga, F.Nietzsche filosofijos suteikta šiai metaforai reikšme.
F.Nietzsche aprašo atvejį, kai paprastas žmogus gali pakelti pačius baisiausius išbandymus, didelius vargus ir nelaimes panirdamas, metaforiškai tariant, į „lokio miegą“, kai visas tave ištikusias negandas pradedi matyti tarsi per sapną, iš toli, tarsi visa tai vyktų ne visai su tavimi, plūduriuodamas pusiau sąmoningumo būsenoje, dar kitaip tariant, daugiau ar mažiau sąmoningai pats užtemdydamas savo sąmonę, prisukdamas liktarnos dagtį rusenti tik vos ne vos, prislopindamas jausmus, užblokuodamas natūralias gyvybine reakcijas, užsirakindamas nuasmenintoje fiziologinėje savasties gelmėje.
Tarkime, toks „žiemos miegas“, užšaldantis žmogaus būtį, drauge leidžia išsaugot minimumą gyvasties, kuri, stojus pavasariui, gali atsiskleisti, taigi įsiplieksti visomis spalvomis iš naujo, išsprogti iš fiziologiškai išsaugoto pumpuro. Tačiau dabar pabandykite įsivaizduoti, ar galėtumėte pernešti rusiškos okupacijos pasikartojimą, dar kartą tą anticivilizacijos slėgį net ir kokiu nors užmaskuotu, modernizuotu arba psichologinės saviapgaulės būdu?
Kaip atrodo, jeigu nepabijosite įsivaizduoti tikros dalykų padėties iki galo, suprasite, kad žmogiškųjų resursų požiūriu – tai būtų nepakeliama iš principo, net nebebūtų jokios galimybės savisaugos dėlei save apgauti dar kartą, panyrant, tarkime, į somnambulinę būseną arba dar kitaip užsihipnotizuojant.
Kai kurių dalykų pasikartojimą, ypač išaiškėjus per daugybę kartų jų esmei, pernešti neįmanoma, - į tą pačią upę įbristi gal ir galima, tačiau trečią kartą skandintis kanalizacijos kloakoje, žinant, kas tai yra iš principo nesugebėtų prisiversti net ir ekstremalių polinkių būtybė.
Tai būtų baisiau net už grėsmę gyvybei, - kalbame ne tik apie priešingą prigimčiai mirties baimės peržengimą, bet, kaip atrodo, tokioje tikrovėje normalių refleksų žmogui nesinorėtų net ir daugintis, įsivaizduojant koks pažeminimas, žmogaus idėjos išniekinimas lauktų kitų kartų.
Dar kitaip tariant, rusiškos okupacijos esmės jau neįmanoma paslėpti jokiais įpakavimais, išryškėjusių kloakos kontūrų - pridengti ornamentais. Liūdna patirtis byloja, kad savo esme tai visados būdavo forsuoto melo laikotarpis, vivisekcijos bandymai su žmogaus prigimtimi, stengiantis išauginti naujos rūšies, labiausiai nužmoginto tipo vergų klasę. Tokio pobūdžio mičiuriniškų bandymų rezultatai kaip palikimas, regis, dar ilgai slėgs taip pat ir mūsų likimą. Tiesą sakant, kai apie tai pagalvoji – vimdo iš naujo, vėl ir vėl.
Šis karas neabejotinai baigtųsi ne tik Kremliaus kaip politinio nešvankumo židinio, bet ir pačios rusų nacijos totaliniu bankrotu.
