Psichologai sako, kad nesąmoningai rinktis, kuri profesija taps artima, pradedama dar lankant darželį, einant į būrelius. Todėl tėvai raginami leisti vaikams išmėginti kiek įmanoma įvairesnės veiklos.
Galbūt nė viena jų netaps profesija, tačiau, atsižvelgiant į vaiko polinkius ir gabumus, ims aiškėti, ką verta lavinti.
Delsia iki paskutinės minutės
Nors pasirinkti tam tikrų dalykų mokymosi lygį moksleiviai privalo jau dešimtoje klasėje, yra vienuoliktokų ar net dvyliktokų, kurie nežino, ką darys baigę mokyklą.
„Pažįstu dešimtokų, kurie rinktis profesiją ketina tik 12-oje klasėje išlaikę egzaminus ir gavę jų įvertinimus.
Neskirti pakankamai dėmesio renkantis profesiją – didžiausia klaida“, – sako Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė Nila Kočiūnienė.
Jei jūs mokotės paskutinėse vidurinės mokyklose klasėse, tačiau niekaip nenusprendžiate, kokia profesija arti širdies, psichologė siūlo išeičių.
Pasirinkti padės psichologas
Lengviau spręsti, jei jau esate ieškoję sau artimos profesijos. Nieko panašaus nedarėte? Kreipkitės į tėvus, profesijos patarėjus, mokytojus. Šį tą apie jus pasakys profesijų testai.
Dar vienas kelias – pasikalbėti su psichologu, ugdymo karjerai specialistu.
„Kai pas mane ateina paskutinių klasių mokinys, vis dar nenusprendęs, kokią profesiją rinktis, aiškinamės, kur linksta jo interesai. Galbūt jį traukia kūrybinis darbas, o gal darbas su skaičiais? Mieliau sėdimoji ar organizacinė veikla? O gal jaunuolis – meniška asmenybė?“ – kalba su vaikais dirbanti psichologė.
N.Kočiūnienė ragina su psichologu ar tėvais aptarti ir profesijos testų rezultatus.
Ypač naudinga juos peržvelgti su suaugusiuoju tuomet, kai testas parodo, kad jums vienodai gerai tinka kelios skirtingos kryptys. Arba priešingai – jums niekas nepatinka.
„Susidūrusi su tokia situacija imu į rankas žurnalą su aukštųjų mokyklų bei studijų programų sąrašu ir su moksleiviu aiškinamės, kas jam labiau patinka: socialiniai, humanitariniai, meno, fiziniai mokslai ir panašiai. Jei paaiškėja, kad tam tikra veikla patiko, analizuojame, ar ji būtų įdomi, – sako N.Kočiūnienė. – Atrodo, padėti pasirinkti profesiją – ne psichologo darbas, bet iš tiesų yra kitaip.
Turime profesijų aprašus su nurodytomis būdo savybėmis, kurių tam tikrai veiklai reikia, o kurios trukdytų.“
Intuicija – dar ne viskas
Vis dėlto lemiamas dalykas renkantis profesiją – motyvacija, žmogaus poreikiai ir polinkiai.
Psichologė žino vaikų, kurie pasiryžę eiti į politiką. To siekdami jie dar mokydamiesi mokykloje dalyvauja diskusijų klubuose, domisi šia sritimi.
„Tikiu, kad yra intuicija, tačiau jaunam žmogui renkantis profesiją trūksta patyrimo, informacijos“, – sako N.Kočiūnienė.
Puiku, jei galite lankyti neformalias mokyklas prie universitetų, kolegijų. Yra psichologo, jaunojo logopedo, teisininko, finansininko, žurnalisto mokyklos. Jos leidžia pažiūrėti, ar profesija jums tinka.
Psichologė pasakoja, kaip neformali mokykla jaunuoliui padėjo suvokti, kad ši sritis – ne jam. Mat apie architektūrą svajojęs moksleivis nemanė, kad šis darbas toks sunkus ir kruopštus.
Tėvai turi savo matymą
Pasinaudokite tuo, ką turite geriausio. Tai – profesiją įgiję tėvai, artimieji. Todėl, iškamantinėjus pačius artimiausius žmones, galima susidaryti įspūdį, koks tai darbas, turėti bent tam tikrą supratimą, patiktų jis jums ar ne.
N.Kočiūnienė pripažįsta: būna, kai tėvai primygtinai perša kurią nors profesiją. „Pasitaiko, kai vaikas kalba ir apie ekonomiką, ir apie menus, nors akivaizdu, kad jis – meno žmogus. Paaiškėja, kad ekonomika – tėvų sumanymas. Nepamirškite: tėvai nėra piktybiški. Savo sumanymus jie siūlo ne iš blogos valios, o todėl, kad turi praktikos ir savo matymą“, – teigia psichologė.
Kai prasilenkia „noriu“ ir „galiu“
Mokate parašyti tekstą be klaidų, tačiau svajojate apie architektūrą, nors brėžiniai kelia siaubą? Tiems, kurie blaškosi, negalėdami suderinti „noriu“ ir „galiu“, psichologė siūlo atlikti gabumų testus. Anot pašnekovės, jų rezultatai standartizuoti, todėl leidžia išsiaiškinti, kokio lygio, palyginti su kitais bendraamžiais, yra vieni ar kiti jūsų gebėjimai. Jei gabumai vidutiniai, o žinote, kad norimai profesijai reikės gerų tam tikros srities įvertinimų, žinosite, kur reikia pasispausti.
Svarbiausia – nepamirškite, kad profesiją renkamės ne visam gyvenimui, o visą gyvenimą.
Galbūt padirbėjęs humanitaras nueis į socialinius mokslus, o vėliau pasuks net į realiuosius. N.Kočiūnienė tikina: taip tikrai būna. Ypač tai neretai pasitaiko gabiems vaikams, kuriems patinka kelios kryptys. Jiems psichologė siūlo apsvarstyti tokią galimybę: vieną studijų kryptį rinktis siekiant bakalauro diplomo, kitą – įstojus į magistro studijas.
Tik nedarykite klaidos – nenusižiūrinėkite, sprendimą priimkite patys. „Neteisinga manyti: įgysiu profesiją, kurią įgiję mano pažįstami yra gerbiami, vadinasi, ir aš būsiu gerbiamas. Tai didžiulė klaida. Pirma: jūs – tai ne kas nors kitas, antra – profesija turi jums tikti“, – sako psichologė.
