Tai, žinoma, ne pagrindinis klausimas, bet prie jo langų nešvaros labiausiai prisideda langų plovimo stygius. Aš žinau, mūsų langai išeina į tą patį kiemą.
Ką daro kaimynai? Jie dažniausiai elgiasi taip, kad jis staugtų mažiau, ir stato automobilius ne taip, kaip jiems norisi, o taip, kad įtiktų tam agresyviam rėksniui.
Ką jis daro tuomet? Pradeda rėkti dėl kitų dalykų: pavyzdžiui, apkaltina ką nors, kad nerakina kiemo vartų. Nes jis toks, kad dėl ko nors turi parėkti.
Skaitau štai spaudą, ir pasirodo, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, dar aną savaitę kėlęs balsą dėl NATO pajėgų dislokavimo Rytų Europos šalyse netoli Rusijos (tik pagalvokite, šalys, kurios yra NATO narės, savo pačių teritorijoje įsigeidė dislokuoti karines pajėgas savo nuožiūra), dabar pradėjo kalbėti, kaip per pilnatį (tiesą sakant, pilnatis ir yra, gal tai irgi kažką paaiškina).
„S.Lavrovas pareiškė, kad Maskva norėtų sulaukti Vašingtono paaiškinimų dėl Rusijos žiniasklaidos pranešimų, esą JAV Centrinės žvalgybos valdybos vadovas Johnas Brennanas aplankė Ukrainos sostinę savaitgalį,“ rašė lrytas.lt.
„Kol kas negavome jokių protingų paaiškinimų,“ sakė Rusijos diplomatijos vadovas. Pasiaiškinkite, ir protingai, siūlo ministras tokiu tonu, lyg turėtų teisę reikalauti tokių paaiškinimų.
Čia, žinoma, nieko asmeniško prieš spalvingąjį Rusijos ministrą, kuris visada atrodo lyg tik ką išėjęs iš soliariumo arba bandantis konkuruoti savo išvaizda su italų dizaineriu Valentino Garavani (pasižiūrėkite internete ir suprasite, ką kalbu). S.Lavrovas tik dirba savo darbą ir įgarsina Kremliaus agresorių politiką – na, panašiai, kaip Joachim‘as von Ribbentrop‘as įgarsino nacių užsienio politiką iki 1945 metų, kai pasikeitė geopolitinės aplinkybės.
Tačiau tai, kad po šių žodžių nesumirgėjo mėlyni žiburėliai ir nepasigirdo sirenos, ir taip pasakiusiojo neišvežė į ligoninę, kur durys be rankenų, labai daug ką parodo. Mekenančios pasaulio diplomatijos dėka – kuri jau baigia visus užknisti beprasmiais susirūpinimo reiškimais – Rusija net nesiruošia dangstyti savo tikrojo veido ir jau atvirai draskosi, kaip tas alkoholikas kieme, kuris įsivaizduoja esąs kiemo šeimininku.
Tik pagalvokite, Rusijos supratimu, JAV turi pasiaiškinti Kremliui, kodėl amerikiečių pareigūnas lankėsi šalyje, kuri kol kas nėra Rusijos dalis (Ukrainoje) ir kuri kol kas lyg ir tvarko savo reikalus pati (na, arba bando tvarkyti, kol rusai neatsiunčia banditų ir diversantų). Žinote, kodėl taip atsitiko? Nebuvo kas pastato Rusiją į vietą. Nebuvo, kas drėbteli atgal tokiu garsumu, kad jiems langai išpyškėtų.
Vieną sykį su kolega airiu, daug metų praleidusiu Rusijoje ir ją gerai pažįstančiu, leidome laiką prie pasų kontrolės Chabarovsko oro uoste, laukdami skrydžio į Japoniją. Pasieniečiui kareivėliui nepatiko nei airiškas, nei lietuviškas pasas, ir jis pradėjo išsidirbinėti. Airis neilgai trukęs laužyta rusų kalba aprėkė pasienietį, liepė jam prisistatyti ir pakviesti aukštesnio rango karininką. Suglumęs pasienietis kaip mat nutilo ir sudėjo antspaudus.
„Su jais galima tik taip,“ pasakė man kolega, „jie gerbia jėgą ir ryžtą.“
Pareigūnai Maskvoje niekuo nesiskiria nuo kareivio Chabarovske: tas pats lagerio ir kareivinių elgesys. Autai auliniuose batuose ir ausinė kepurė yra ne pasirinkimas, o visam gyvenimui užprogramuotas genetinis kodas. Tik užsileisk ant galvos, ir pradės tau aiškinti ir netrukus jau turėsi atsiprašinėti, kad kvėpuoji.
Todėl labai reikėtų dažniau pakelti balsą, arba akivaizdžiai ignoruoti (ignoravimas juos dar geriau įtikins, kur jų vieta), arba atsakyti nediplomatiškai, nepaisant to, kad ir mūsų, ir Vakarų šalių išsiauklėjimas neskatina mūsų taip elgtis. Tai nemalonu, bet kitaip nieko nebus. Gražiuoju kalbėtis su tais, kas įžūliai šlapinasi ant tavo laukujų durų, jau yra vėlu.
Kaip baigėsi su tuo rėksniu mano namo kieme, paklausite jūs? Visai neblogai. Paveiktas treniruočių sporto salėje ir testosterono antplūdžio, parodžiau nekantrumą, ir vieną kartą į jo įkyrius pašūkavimus apie mano automobilio statymą atsakiau visiškai neproporcinga keiksmų lavina, liepiau jam nešdintis į savo urvą ir pagrasinau jam iškviesti policiją, jei kitą kartą prisiartins prie manęs ar prie mano šeimos narių per tris metrus. Nuo to laiko jis elgiasi ramiau ir man akyse nesirodo.
Kremliaus rėksniams ir kiemo šeimininkams tiktų tas pats receptas.
