Seimui buvo pateiktos gerokai švelnesnės, palyginti su pirminiu variantu, išvados. Jomis nesiūloma persvarstyti Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo (SGDT) sutarčių, nors komisijai dirbant skambėjo ir kaltinimų, kad ši statyba – tiesiog nusikaltimas Lietuvos žmonėms.
Seimas tik prašo Vyriausybės, kad baigus statyti SGDT šį projektą įvertintų nepriklausomas auditas, nors ketinta siūlyti teisėsaugai ištirti terminalo statybos teisėtumą ir skaidrumą.
Pats A.Skardžius pripažino, jog išvados sušvelnintos premjero A.Butkevičiaus prašymu.
Laikinoji komisija tyrė ne vien SGDT projektą. Iš viso parlamentinis tyrimas turėjo atsakyti net į 21 klausimą, kuris aprėpė ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, ir Visagino atominės elektrinės statybos, ir elektros jungčių, ir dujų ūkio problemas. Dėl daugumos pastarųjų projektų siūloma kreiptis į teisėsaugos institucijas.
Vis dėlto daugiausia iečių politikai laužė dėl SGDT statybos.
Laikinoji komisija susidūrė ne tik su smarkiu dešiniųjų partijų, ypač konservatorių, pasipriešinimu, – jos pirmininkui A.Skardžiui teko atlaikyti ir savo partijos vadovo premjero A.Butkevičiaus spaudimą.
Vyriausybės vadovas net viešai buvo pareiškęs, kad A.Skardžiaus komisija viršijo savo įgaliojimus. Jos darbą aštriai kritikavo ir prezidentės D.Grybauskaitės patarėjas N.Udrėnas, apkaltinęs Seimo politikus kenkimu terminalui, kartu ir Lietuvos energetinio saugumo interesams.
Ne pirmą kartą Seimo tyrimo komisijos taip supriešina politikus, kad jie ima vieni kitus kaltinti net kalėjimo vertomis aferomis.
Išvadų svarstymas Seime priminė kovų be taisyklių ringą. A.Skardžius SGDT projektą įgyvendinančios „Klaipėdos naftos“ vadovui R.Masiuliui suteikė „kvalifikuoto sukčiaus ir machinatoriaus“ vardą, plėšikais, sukčiais, melagiais išvadino konservatorius, o pats sulaukė jų kaltinimų, kad vykdo rusų užsakymą kenkti strateginiams projektams.
A.Skardžius grasina, kad dėl šmeižto kreipsis į teismą, o konservatoriai jau paprašė prokuratūros pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jo veiklos, kuri esą diskredituoja Lietuvos strateginius siekius ir atitinka Rusijos interesus.
Taigi A.Skardžiaus komisijos darbas sukėlė daug politinių purslų, bet neaišku, ar bus sulaukta ir kokių nors realių pasekmių.
Be abejo, komisija iš peties smogė A.Kubiliaus Vyriausybei ir konservatoriams, nes paskelbė nemažai faktų, keliančių rimtų įtarimų, ar strateginiai energetikos projektai įgyvendinami skaidriai.
Argi ne skandalinga, kad per trejus metus vien energetikos projektų teisininkams ir konsultantams sumokėta 250 mln. litų? Verta išsiaiškinti, kodėl taip brangiai pagal aukščiausius tarptautinius tarifus mokėta užsienio specialistams, nors realiai dirbo jų nusamdyti lietuviai.
Atkreipia dėmesį ir tai, kad samdytos tos pačios seniai su konservatoriais bendradarbiaujančios teisinių paslaugų bendrovės.
Nėra atsakymo ir kodėl paskutinėmis energetikos ministro A.Sekmoko darbo dienomis neskelbiamų, supaprastintų derybų būdu, be konkurso daugiau nei milijono litų vertės užsakymas teko ankstesnei jo darbovietei.
Tai tik maža dalis A.Skardžiaus komisijos pastebėtų skandalingų faktų. Bet ar galima tikėtis, kad teisėsauga sugebės juos ištirti?
Tuo galima labai abejoti. Dar dirbant A.Skardžiaus komisijai kai kurie jos nariai skundėsi, kad teisėsauga nerodo jokio noro talkinti tyrimui. Vargu ar ir galėjo būti kitaip, kai savo priešiško požiūrio į komisiją beveik neslėpė prezidentė D.Grybauskaitė.
Tačiau dar labiau neįprasta, kad valdančiųjų iniciatyva sudaryta A.Skardžiaus komisija sulaukė ir premjero A.Butkevičiaus dūrių.
Reikia pripažinti, kad A.Skardžiaus atakos prieš šį projektą Vyriausybę iš tiesų stūmė į labai keblią padėtį. Vieši įtarinėjimai, kad SGDT laivą su išdujinimo įranga Lietuvai nuomosianti norvegų bendrovė „Hoegh LNG“ galbūt dirba neskaidriai, nes registruota lengvatinio apmokestinimo zonoje Bermudoje ir prašo plėšikiškos kainos, privertė reaguoti Norvegijos valdžią.
Galima suprasti A.Butkevičių – jo Vyriausybę ištiktų tikra politinė katastrofa, jeigu iš skalūnų dujų paieškos Lietuvoje projekto pasitraukus amerikiečių „Chevron“ durimis trenktų dar ir norvegų bendrovė.
Tokiu atveju strateginis SGDT projektas būtų sužlugdytas, užsienio investuotojų pasitikėjimas Lietuva kristų kone iki nulio, o visa kaltė tektų socialdemokratams.
Matyt, todėl nematyta prasmės aiškintis ir dėl kainos, kai visi konkursai jau įvykę ir darbai vyksta visa jėga.
Regis, bent jau tiriant SGDT projekto skaidrumą A.Skardžiaus komisijos darbas priminė pastangas prisivyti jau nuvažiavusį traukinį.
Jei ir kitų energetikos projektų, kurių skaidrumą tikrinti Seimas prašo teisėsaugos, patikra baigsis tik formaliu atsirašinėjimu, bus dar sykį patvirtinta, kad parlamentinės tyrimo komisijos neturi jokios praktinės reikšmės ir yra tik politinio pasistumdymo įrankis.
