Alkanas karys – tai žmogus, kurio vien pažadais nepamaitinsi. Jei jo motyvacija ir moralė kritusi, jis gali neklausyti įsakymų, neaukoti savo gyvybės arba viską daryti atmestinai. Tokie teiginiai yra pasitvirtinę ne sykį ir ne du. Ir tai reikia priminti ir kalbėti garsiai.
Ypač dabar, kai turime liūdną pavyzdį iš Ukrainos. Rytinėje šalies dalyje šeimininkauja Rusijos kurstomi separatistai. Be to - įvesti „žalieji žmogeliukai“ - rusų specialiųjų pajėgų kariai, apie kurių pasiruošimą vykdyti diversines operacijas artimajame užsienyje dar pernai trimitavo Kremliaus propagandos ruporai.
Ką turi daryti normali, save, savo piliečius ir suverenumą gerbianti valstybė? Žinoma, reaguoti ir užgniaužti maištą. Jei reikia, ir jei nuolaidų diplomatija neveikia (o ši, susidūrus su Rusija, beveik niekada neveikia), tenka naudoti jėgą. Tą, regis, ir padarė laikinoji Ukrainos valdžia.
Kad ir ką apie ją manytume – tikėtume Rusijos propaganda apie banderovcų-fašistų chuntą, ar priešingai - vadintume ją tikrosios Ukrainos demokratijos šaukliais, sprendimas naudoti jėgą yra visiškai logiškas. Tokį sprendimą priimtų net Rusija (o ir yra priėmusi Šiaurės Kaukaze). O ir ta pati Rusija remia sukilėlius Sirijoje traiškantį režimą. Bet čia kalbu ne apie dvigubus standartus.
Taigi, ginkluotus separatistus ir „žaliuosius žmogeliukus“ malšinti siunčiama kariuomenė. Bet kas atrodo gražiai ant popieriaus – galingos, šarvuočiais, aviacija remiamos pajėgos prieš automatais ir granatsvaidžiais ginkluotas grupuotes, realybėje pasirodė apgailėtinai.
Iš pradžių Kramatorsko bazę apgynę ukrainiečių kariai pajudėjo į patį miestą. Bet čia pat buvo apsupti minios ginkluotų ir neginkluotų asmenų ir įstrigo. Kodėl? Greitai paaiškėjo banali ir dusliu Napoleono „ar aš nesakiau?“ aidu atsiliepianti priežastis – kariai alkani, nemotyvuoti.
Alkanų karių siuntimas į mūšį su neaišku kuo kaip mat parodo organizacijos ir logistikos trūkumus. Patriotizmo ugnis gali liepsnoti ryškiai, ką parodė pastaraisiais mėnesiais entuziastingai ukrainiečių aukoti pinigai kariuomenei ir eilės norinčiųjų stoti į nacionalinę gvardiją.
Bet susidūrus su netvarka ir trūkumu visa motyvacija gali greitai išgaruoti net elitiniams Ukrainos desantininkams, kurių šarvuočiais dabar važinėja Rusijos vėliavas iškėlę separatistai.
Ir toks įvykis, kai už dešrą atiduoda ginklus, atsilieps skaudžiau, nei galima įsivaizduoti. Dar labiau kris likusių Ukrainos karių moralė, susvyruos valdžios įvaizdis, išaugs nepasitikėjimas karininkais, jie bus keičiami kitais. Viskas dėl to, kad kariai negavo pavalgyti. Absurdiška?
Taip, bet galima kalbėti ne tik apie tokius elementarius žmogiškus poreikius, kaip maistas. Kariuomenė – tai sudėtingas mechanizmas, kuris nejuda nepateptas alyva.
Posakis, kad mėgėjai studijuoja taktiką, o profesionalai – logistiką, ypač svarbus šiais laikais, kai daugelis žmonių yra vienaip ar kitaip išlepę. Juk dabar – ne Antrasis pasaulinis karas, kai gyvas gali būti kietu papuvusios duonos kepalu.
Kiekvienas turi savo telefoną, savo poreikius, įpročius, pomėgius, kurie visuomenėje priimami, kaip savaime suprantami ir tenkintini. Bet vos tik logistikos grandinė – nebūtinai karinė, pavyzdžiui prekybos centrų, nutrūktų, įsivaizduokite, kokia panika ir neramumai kiltų dėl įvairių produktų trūkumo.
Gali prisipirkti daug medalių, uniformų ar gražios brangios technikos. Bet transportas nevažiuos, jei nebus degalų. Kariai nešaudys, jei nebus šaudmenų, o medalius pasiūlys susikišti į vieną vietą.
Kariuomenė gali visada pasiteisinti – mums reikia to ir ano, o pinigų nėra. Regis, niekada nebus užtektinai. Tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje tokie žodžiai girdėti nesyk. Ir nors panašumai – ne tiesioginiai, bet jie turėtų priversti susimąstyti.
Jei 0,7 BVP Krašto apsaugai skirianti Lietuva dabar jau kiek atsipeikėjo ir susirūpinusi nusprendė skirti kiek daugiau, tokį rūpestį viena ranka gali nurėžti žinios, kam bus išleidžiami tie papildomi milijonai. Šarvuočiai, gelbėjimo laivai ir galiausiai – mokomieji naikintuvai.
Iki nukritimo galima ginčytis ar to reikia, ar nereikia. Taip, turimi šarvuočiai – senutėliai ir reikia naujų. Ir po L-39 sudužimo 2011 metais rašiau, ką reiškia tokie lėktuvai ir kodėl jų reikia – būtina ruošti pilotus ir treniruotis su sausumos pajėgų kariais. Būtent tokie paruošti kariai gali iškviesti oro paramą - efektyviausią NATO ginklą. Bet ar dabar tai galima vadinti prioritetu?
Nors sočiai pavalgyti kariai, laimei, gali, bet kariuomenei pirmiausiai trūksta priemonių, su kuriomis kariaujama. Turime sunkvežimius, kuriais galime pristatyti šaudmenis kariams, o ar turime pakankamai šaudmenų, priešlėktuvinių, prieštankinių ir kitų tiek atgrasymui, tiek realiai kovai tinkančių ginklų?
Ar turime pakankamai priešintis galinčių ir žinančių kaip tai daryti žmonių? Ar jų įgūdžiai nepasenę? Galų gale, ar turime pakankamai žmonių, gebančių kariauti modernųjį karą informacinėje, kibernetinėje erdvėje. Atsakymas vienas – ne, nepakankamai. Skaičiuojame dešimtimis, kai reikėtų skaičiuoti šimtais ir tūkstančiais.
KAM vadovybė arogantiškai atkirs, kad čia – ne visuomenės reikalas. Ko ir kada reikės – tas tada ir bus, jūs tik nesirūpinkite, mes jums, naivūs viščiukai, pranešime. Viską esą kariškiai suplanavo, būkite ramūs, kaip belgai. Tą patį, beje, kalba ir šalies prezidentė. Ir tai yra labai blogai.
Vargu ar gali būti blogesnis laikas ir blogesni paaiškinimai. Didžioji dalis visuomenės gal ir nenutuokia, kaip vyksta įsigijimai ir kokios įtakos grupės bando prastumti savo poreikius ir interesus pačioje kariuomenėje. Bet nereikia manyti, kad visa visuomenė – naivių avių banda.
Susidomėjimas Krašto apsauga, jos poreikiais ir šalies gynyba šiomis dienomis – kaip niekada išaugęs. Bet būsimų ar esamų karių ryžtas bei patriotizmas savaime – laikinas ir trapus.
Atsimerkite – prieš Lietuvą jau senokai kariaujamas informacinis karas. Kol kas tik toks, bet jei dabar kas lažintųsi, jog Rusija sustos ir pasitenkins Rytų Ukraina, tai jiems galima priminti lažybas 1938-siais, kai panašiai buvo galvojama apie Vokietijos siekius po Austrijos anšliuso ir Čekoslovakijos prarijimo.
Kaip ir patriotiškai nusiteikę ukrainiečiai, taip ir lietuviai nori prisidėti, mokėti ginti savo šalį. Vien džiugiomis šypsenomis ir patikinimais, kad „viskas yra gerai“ dar galima užliūliuoti naivuolius bei trumparegius – jų netrūksta ir niekada netrūks.
Bet pavyzdžiui aš tokiais pasakymais tikiu ne daugiau, nei „giliu susirūpinimu“, kurį reiškia nieko kito negalintys išlementi Vakarų politikai.
Aš tikiu veiksmais, ginklais ir išmoktomis 1940-ųjų pamokomis, kai soti bet be šūvio Lietuvą atidavusi kariuomenė dabar agresoriui atsakytų smūgiu į tarpukojį, net jei politikai lementų kitaip. Svarbu turėti kuo ir jėgų įspirti.
