Kai pasiteiravau vienos gana išsilavinusios, bet už referendumą pasirašiusios kaimietės, ar ji žino, už ką pasirašė, toji atsakė, kad – už savo dukros šeimos ateitį. Mat dukra ištekėjo už senelių žemę susigrąžinusio stambaus ūkininko, o šis nenorįs dar ir su turtingais užsieniečiais konkuruoti.
Jeigu moters dukros šeima statys naujas fermas, jeigu norės ūkyje dar kokį smulkų verslą įkurti ir todėl sumanys vandens giluminį gręžinį gręžti, tai toji šeima privalės skelbti referendumą, nes po sėkmingo J.Pankos referendumo tik tokiu būdu bus galima gauti vandens tiesiai iš gręžinio. O jeigu sumanys gauti leidimą žvyro karjerui eksploatuoti, tai žmogeliai privalės rengti dar vieną referendumą. Taip sugalvojo J.Panka, už tai ir pasirašė ūkininkai, kurių galvelėse vėjai plaikstosi.
Mat dėl kiekvieno žemės gelmių turto eksploatavimo turės būti rengiamas referendumas. Nesu tikras, kaip baigtųsi ir su kaimiečių sodybose esančiais atvirais šuliniais, naudojamais verslui – karvėms girdyti ar moliui minkyti ir puodams žiesti. Ar nelieptų J.Panka juos užversti žemėmis arba skelbti tiek referendumų, kiek sodybose atvirų šulinių yra iškasta?
Todėl telieka melstis, kad Konstitucinis Teismas gerokai pagromuluotų tą referendumą. Jeigu reikia, tegul jis vėl pasišaukia su E.Kūriu bendravusias „konstitucines dvasias“ ir galų gale tegul išspjauna tą bjaurastį į šiukšlyną. Ar dar negana to, kad seimūnas P.Gražulis rengiasi apkaltinti tarpukariu daugiau nei 500 hektarų žemės turėjusius ūkininkus žemės grobimu ir atimti dalį jos iš paveldėtojų?
Didelė dalis ukrainiečių dabar dykai savo žemes atiduotų Vakarams, kad tik tie turėtų didesnį interesą ginti savo turtą. Tegul J.Panka nuvažiuoja į Ukrainą ir pasikalba su šeimomis tų karininkų, kuriuos Kryme Rusijos diversantai be jokios priežasties nušovė tiesiai į krūtinę. Krymo totoriai rado tik vieną iš saviškių, dingusį be žinios. Jis buvo nukankintas ir numestas laukuose.
Tuo metu, kai Rusijos prezidentas V.Putinas per televiziją davė nurodymą pasirūpinti didesnėmis Krymo totorių teisėmis, ant tų pačių totorių namų dažais buvo paišomi ženklai, reiškiantys, kad jie bet kada gali būti fiziškai sunaikinti. Keli tūkstančiai jų tiesiog pebėgo į Vakarų Ukrainą.
Primenu tai dėl to, kad mes per daugiau nei dvidešimtmetį jau pamiršome realaus pavojaus jausmą, kaip ir Vakarai, atbukinome jį kovoje dėl materialinių gėrybių ir dabar privalome vėl prisiminti seną taisyklę: saugumo sau ir savo šaliai negali įgyti visam laikui, tai geričiau kaip skiepas, kurį turi kaskart atnaujinti. Virusas nuolat mutuoja ir keičiasi, Rusija dabar vėl kitokia.
Kremliaus smegenų plovėjai nuolat ir daug dirba su Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojais, stengdamiesi įpūsti tose šalyse nepasitikėjimo Vakarais ugnį. Tai žemės neparduokite, tai euro nepriimkite, grūskite lauk skalūnų tyrinėtojus, dar kokį nors V.Tomaševskį pakiša. Ir visi tie reikalavimai brukami per visiems labai jautrų nervą – esą tauta (taip pat ir Vilniaus krašto lenkų) bus sunaikinta, žemę išsidalins godūs vakariečiai, o euras taps mirtinu ginklu kovoje prieš lietuvius.
Ar ne tą patį dabar kalba Kremliaus ideologai apie Ukrainą? Įsivaizduokite, JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja Maidane net bandelėmis visus vaišino, kokia klasta, kokia baisi klasta! Ir tik nebandykite ginti savo teritorijos, nes tai bus įvertinta kaip fašistų chuntos kerštas esą taikiems Rytų Ukrainos gyventojams!
Mielas J.Panka ir jam prijaučiantys seimūnai, ar ne apie tokią padėtį Lietuvoje jūs naktimis sapnuojate, visomis keturiomis traukdami Lietuvą atgal į tą chaosą?
Seniai buvo laikas išspardyti V.Putino gaujai užpakalį, bet kad Vakarai, deja, jau tokie – kol dvidešimt kartų neįspės, kad rengiasi spirti, tol ir nespirs. Nepaisant to, kai kam Vakarai vis tiek blogi, dalindami bandeles pernelyg agresyvūs ir įžūlūs būna. Ir kaip tam mūsų kaimiečiui dar suprantamiau paaiškinti, kas toje kovoje teisus? Kol atėję Rusijos diversantai jo ūkio ar verslo nesugriaus, kol artimo nepagrobs, nors baslį ant galvos tašyk – nesupras.
Vis dažniau ir mūsų žiniasklaidoje pasirodo rašinių, kad ukrainiečiai niekam tikę, kad visus juos valdo radikalus „Dešinysis sektorius“, kariuomenė bei policija visiškai sugriuvę, kad įsigali naujieji oligarchai. Vai, vai, vai, kokie tie ukrainiečiai niekam tikę. Todėl ir laisvės jie neverti.
Bent keli procentai tiesos tuose žodžiuose yra. Bet būkime objektyvūs. 1991-ųjų sausio 13-ąją ir po jos dar keletą dienų buvau Seimo rūmuose. Nusileidę su keliais kitais savanoriais į rūsį pasikabinome M.Gorbačiovo (buvęs SSRS prezidentas) portretą ir pasikeisdami pliekėme į jį iš nupjautavamzdžio medžioklinio šautuvo. Liepsnos liežuvis per pusmetrį išlėkdavo iš vamzdžio. Ekstremistai? Žinoma, o kaip kitaip mus galėtų įvertinti Kremliaus propagandininkai?
Kurį laiką Seime vaikščiojau ne tik su metaliniu strypeliu, bet turėjau ir dujinį revolverį, kuris galėjo šaudyti tikrais šoviniais. Iš kur jį gavau? Iš vieno, jeigu galima taip sakyti, smulkaus oligarcho. Antro ar trečio aukšto koridorių saugojo kauniečiai. Koridoriuje suktos vielos pripainiojo, o kai kurie jų turėjo modernizuotus „Kalašnikovo“ modelio desantininkų automatus.
Ką būtų pasakę visa tai pamatę Rusijos propagandininkai ir ką pagalvotų per televiziją tokius vaizdus išvydę kai kurie lietuviai ar jauni žurnalistai, lengvai pasiduodantys svetimos ideologijos įtakai? Net ir dabar nežinau – iš oligarchų ar dar kažko tuos automatus vyrai pasiskolino. Jie nebuvo kariškiai, tiesiog neteisėtai (kai kurių akimis) apsiginklavę civiliai.
O ir mūsų vadinamoji kariuomenė tuo metu buvo šimtą kartų silpnesnė nei dabar ukrainiečių, kurie turi ir modernių naikintuvų, ir karo pramonę yra išvystę, gal ne tiek daug, tačiau turi specialiosios paskirties karių, taip pat taikos misijose užgrūdintų karininkų, desantininkų. Tereikia įpūsti daugiau patriotizmo.
Žinoma, negalima jų lyginti su modernėjančia Rusijos armija, bet juk tai, kad ukrainiečiai tame kare yra teisūs, jų karas už savo šalį yra šventas, o rusai – okupantai, tai reiškia viską. Nors kariauti psichologiškai nebus lengva – dažnai ir ukrainiečiai kalba tik rusų kalba, vadinasi, lyg į savus šaudyti reikėtų?
Sutinku, tas karas tarp Ukrainos ir Rusijos – labai jau keistas. Rusai puola, o užpultieji nesigina, todėl to darbo priversti griebtis paprasti šachtininkai. Susidūrusios armijos nešaudo, atiminėja vieni iš kitų vidury baltos dienos karinę techniką, ginklus, nemažai dizertyrų pereina į okupantų pusę, nes „anoje pusėje prastai maitino, o čia mumis rūpinsis.“
Kita vertus, gal ten patys rusai važiuodami šarvuočiu šaukė, esą perėjome pas rusus, nes Ukrainos armijoje prastai maitina. Supaisysi dabar, kur teisybė, o kur vyksta informacinis karas.
Tikrai keistas karas. Ir Ukrainai dabar labai sunku, daug sunkiau nei mums teko patirti, bet neskubėkime vadinti juos nevykėliais ar ekstremistais. Gal dar išsikapstys. Juk kariauti savo žemėje kur kas lengviau, nei priešo teritorijoje.
