Ankstesnių valdančiųjų užmačios gal ir buvo neblogos: uždrausta daugiabučių šilumos punktus prižiūrėti patiems šilumos tiekėjams ir su jais susijusioms įmonėms. Neva tam, kad gyventojai nebūtų verčiami per daug naudoti itin brangios energijos.
Bet įsibėgėję konservatoriai tokį pat draudimą pritaikė ir aibei kitų asmenų: į šilumos punktus neleidžiama įžengti apskaitos sistemų ir įrangos gamintojams, kuro tiekėjams ir pardavėjams – apskritai bet kam, kas tik siūlo savo paslaugas šilumininkams.
Kitaip tariant, daugiabučių gyventojams nuo 2012-ųjų negali pagelbėti joks šilumos ūkio specialistas.
Kaip ir reikėjo tikėtis, kilo tikras chaosas: profesionalams uždrausta prižiūrėti šilumos punktus, o patys gyventojai ar bendrijų pirmininkai, net ir išklausę kokius nors energetikos kursus, to padaryti nesugeba.
Užsimoję prieš monopolį įstatymo kūrėjai kirto šimtams tūkstančių daugiabučiuose gyvenančių žmonių. Negalėdami pasamdyti tinkamų specialistų, jie privalo gyventi po senovei: su nesureguliuotomis šilumos tiekimo sistemomis, netvarkingais šilumos punktais. Nieko nuostabaus, kad tai tik didina beatodairišką energijos vartojimą ir plonina žmonių pinigines.
Anot biokuro gamintojus vienijančios asociacijos „Litbioma“ vadovo R.Lapinsko, pamėginta iš patrankos pataikyti į žvirblį: „Bet ne žvirblio gaila, o mūsų vartotojo, kuris kenčia nuo populistiniais sumetimais priimto įstatymo.“
Vartotojai ne tik kenčia. Nemažai jų išmano savo teises, todėl dėl akivaizdžiai juos diskriminuojančių nuostatų pasipylė skundų fontanai į įvairias tarnybas.
Antai Valstybės kontrolė gavo aibę pareiškimų ir jau daugiau nei du mėnesius atlieka tyrimą. Auditoriai nagrinėja skundus, įstatymų aktus. Pasak šios tarnybos atstovo A.Borisevičiaus, nors Valstybės kontrolės išvados būna tik rekomendacinio pobūdžio, paprastai į jas atsižvelgiama.
Kai kurie daugiabučių gyventojai, gindami savo teisę pasirinkti namo šilumos punkto prižiūrėtoją, kreipėsi netgi į teismus. Atsakovais tapo daugiabučius administruojančios įmonės, kurios, nenorėdamos rizikuoti ir pažeisti įstatymų, atsisakė žmonėms pagelbėti.
Antai vienas vilnietis, kartu su kaimynais ieškodamas šilumos sistemų prižiūrėtojo, norėjo, kad šis sutiktų dirbti ne tik už prieinamą kainą, bet ir turėtų atitinkamos patirties. Jį apstulbino tai, kad, regis, tinkamiausia įmonė atsisakė teikti šias paslaugas.
Įdomiausia, kad įstatymo nustatyti apribojimai iš esmės taikomi tik Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojams, o drauge – ir šių miestų daugiabučių gyventojams.
„Negi turiu pakeisti gyvenamąją vietą, kad man nebūtų taikomi absurdiški reikalavimai?“ – stebėjosi bylinėtis nusprendęs vilnietis.
Bet ir teismai dėl šilumos ūkio rebusų atsidūrė aklavietėje. Todėl Vilniaus apylinkės teisėjai nutarė kreiptis į Konstitucinį teismą, kad jis išaiškintų, ar kai kurios Šilumos ūkio įstatymo nuostatos nesuvaržo laisvo gyventojų pasirinkimo ir nepažeidžia Konstitucijos.
Toks išaiškinimas labai praverstų. Būsto valdymo ir priežiūros rūmų prezidento J.Antanaičio teigimu, tuomet paaiškėtų, ar įstatymai gali apriboti teisę laisvai naudotis savo turtu.
„Juk akivaizdu, kad tik aš, šeimininkas, sprendžiu, kas remontuos ar prižiūrės mano turtą. Niekas kitas, tik šeimininkas, turi tokią teisę“, – įsitikinęs J.Antanaitis.
Tačiau kol tai patvirtins Konstitucinis teismas, nutekės labai daug vandens, o chaosas tęsis.
Pastaruoju metu Seime svarstoma galimybė šiek tiek atleisti varžtus ir panaikinti bent labiausiai akis badančius apribojimus.
Tačiau ir vėl piestu stoja konservatoriai. Anot buvusio ūkio ministro D.Kreivio, siūlomos įstatymo pataisos blogos, nes daugiabučių bendrijos vėl būtų susaistytos su šilumos tiekėjais.
„Tai prieštarauja ir prezidentės D.Grybauskaitės nuostatoms“, – apie tai, kas verčia konservatorius krūtine ginti absurdišką įstatymą, užsiminė D.Kreivys.
Normalioje valstybėje įprasta, kad valdžia imasi keisti teisės aktus, jeigu išvysta akivaizdžias jų spragas. Todėl dabartinis buvusių valdančiųjų užsispyrimas šiuo atveju niekaip nesuprantamas.
Kita vertus, kodėl buvo taip skubama 2012-aisiais? Galbūt todėl, kad konservatoriai jautė pralaimėsią rinkimus, tad stengėsi palikti aibę uždelsto veikimo bombų?
Juk niekas netrukdė tokį įstatymo projektą pateikti svarstyti visuomenei, galiausiai atidėti jo įsigaliojimą, kad žmonės suspėtų priprasti prie naujos tvarkos, o verslas galėtų persitvarkyti.
Bet prieš porą metų buvo vadovaujamasi paprasta logika – po mūsų nors ir tvanas. Tvanas iš tiesų prasidėjo: užuot dirbę įprastu režimu, teismai ir valstybės institucijos dabar užversti žmonių skundais.
Kiek valstybei ir jos biudžetui kainuoja toks papildomas darbo krūvis? Ar apie tai šleivą įstatymą sukurpę politikai susimąstė bent vienu smegenų vingiu?
Regis, nelabai. O blogiausia, kad norintiems ištaisyti spragas ir toliau kaišiojami pagaliai į ratus.
