Rinkimų kampanijos – ne mažiau svarbi demokratinio proceso dalis nei pats balsavimas per rinkimus.
Juk būtent per rinkimų kampaniją rinkėjai gali dar geriau ir atidžiau įsižiūrėti į jiems besisiūlančius politikus ir įvertinti ne tik jų idėjinius bei politinius, bet ir asmeninius gebėjimus bei savybes.
Taigi rinkimų kampanija turi būti tikra demokratijos šventė visomis prasmėmis – ne tik rimta ir dalykiška, bet ir spalvinga, triukšminga.
Kodėl to nėra Lietuvoje?
Nors Lietuvoje vyksta net dveji rinkimai – į Europos Parlamentą ir į šalies vadovo postą, negana to, jie įsuko į finišo tiesiąją, to nepastebi ne tik užsieniečiai, bet ir dauguma vietos gyventojų.
Šalies televizijose pagaliau prasidėjo kandidatų į prezidentus debatai, eteryje sukasi ar internete mirga vienas kitas reklaminis vaizdo klipas.
Šen bei ten matyti iš agitacinių stendų besišypsantys politikai.
Šie trupiniai – tai viskas, o daugiau, atrodo, ir nebus.
Tai, kad mūsų rinkimai vyksta beveik be rinkimų kampanijų, akivaizdu jau ne vienus metus. Ne mažiau akivaizdu ir tai, kad padėtis vis blogėja.
Suprantama, kad šiais metais, kaip ir prieš penkerius metus, svarbų vaidmenį vaidina pirmiausia didžiulis atotrūkis tarp prezidentės D.Grybauskaitės ir kitų šešių kandidatų į prezidentus ir tai, kad pagrindinės politinės jėgos dėl to į rinkimus pasiuntė tik antraeiles figūras ar išvis nekėlė kandidatų.
Be to, ir į rinkimus siųsti kandidatai pirmiausia orientuojasi į Europarlamento rinkimus.
Bet greičiausiai lemiama priežastis, kodėl vis skurdesnė darosi rinkimų kampanijų forma ir turinys, – pagrindines šalies politines partijas ir toliau purto lyderių ir idėjų krizė, jos neranda būdų bendrauti su visuomene ir patraukti ją į savo pusę.
Šios krizės simptomas yra ir pati D.Grybauskaitė, kurios populiarumas pagrįstas tik griežtai antipartinės ir apskritai tvirtą ranką turinčios ūkininkės, netradicinės politikės reklaminiu įvaizdžiu, o ne konkrečia programa, vertybėmis ir idėjomis.
Taigi ir šių metų debatuose – tiek prezidento, tiek Europarlamento rinkimų – greičiausiai dominuos vien emocijomis ar pigiais viešųjų ryšių triukais pagrįsta retorika, o ne dalykiškos diskusijos apie pagrindines ir svarbiausias problemas, kurias iš tiesų tenka ir būtina spręsti prezidentui ar europarlamentarui.
O jei ir apie tas problemas kalbama, politikai jomis tiesiog stengiasi pasinaudoti emociškai telkdami ir mobilizuodami tuos rinkėjus, kurių paramą jie ir taip turi.
Bet kita ne mažiau svarbi priežastis – šalies įstatymai, nustatę absurdiškai griežtas rinkimų kampanijų ir jų finansavimo taisykles.
Šie įstatymai pradėti griežtinti, juos nuolat karpant. Situacija ypač pradėjo keistis po 2004 metų prezidento rinkimų, kuriuos laimėjo R.Paksas. Dauguma šalies politinio elito nusprendė, kad netikėtą R.Pakso pergalę lėmė vien dideli iš privačių ir neaiškių šaltinių mesti pinigai, o ne politinė tikrovė, kuria jis pasinaudojo.
Taigi kad daugiau tokie dalykai nepasikartotų, esą pirmiausia reikia kuo labiau apriboti pinigų, kuriuos galima legaliai išleisti rinkimams, sumą, taip pat kuo labiau apriboti politinę reklamą, jos formas bei kanalus ir apskritai užkirsti privatiems pinigams kelią į politiką.
Būtent tai tapo pagrindinėmis gairėmis, kuriomis uoliai sekė skaidresni už kitus norintys pasirodyti įvairių partijų politikai, kone kasmet vis smarkiau veržę įstatymų siūles.
Taigi viso to pasekmė – politikai beveik neturi galimybių atkreipti į save dėmesį per rinkimus, išskyrus oficialius debatus ar naudojimąsi užimama padėtimi ir savo matomumu.
Norėdami išvengti kaltinimų perkant rinkėjus kokiomis nors dovanomis, jie priversti skaičiuoti kiekvieną centą už tokias smulkmenas kaip saldainiai ar tušinukai su politine simbolika.
Itin aktyviai į šią kampaniją įsitraukė ir prezidentė D.Grybauskaitė, įžvelgusi čia galimybę dar labiau prispausti savo svarbiausias politines konkurentes – politines partijas.
Būtent prezidentės iniciatyva buvo nuspręsta, kad politinės jėgos gali būti finansuojamos tik iš biudžeto, o privatūs asmenys jas nedidelėmis sumomis, už kurias turi griežtai atsiskaityti, gali remti tik per rinkimus.
Žinoma, politinė korupcija ir mūsų politikų ryšiai su neskaidriu verslu – didžiulė visos šalies bėda ir yda. Tačiau su ja pirmiausia turi kovoti teisėsauga ir specialiosios tarnybos.
O mėginimai išspręsti problemą formaliai uždarant vienus ar kitus politikų finansavimo šaltinius ar apribojant jų saviraiškos kanalus ir būdus – tik vežimo statymas prieš arklį, kuris ne tiktai nieko neišsprendžia, bet ir gali pabloginti padėtį.
Skaidrumo nepadaugėjo, o galbūt net ir sumažėjo – partijos gali taip pat manipuliuoti ir biudžeto pinigais, kaip ir verslo, o juodieji pinigai ir šešėliniai interesai gali taip pat lemti politiką, kaip ir lėmė.
Tad vienintelis akivaizdus tokių drakoniškų apribojimų padarinys – vis nykesnės rinkimų kampanijos, kurios dar labiau didina nusivylimą politika.
