Tik du atvejai pastarųjų dešimtmečių Rusijos istorijoje man buvo tokie keisti, kad juos buvo ne tik sunku prognozuoti, bet ir sapnuoti: kodėl Komunistų partijos generalinis sekretorius M.Gorbačiovas staiga susidraugavo su Didžiosios Britanijos premjerė M.Thatcher ir kodėl B.Jelcinas savo įpėdiniu paskyrė V.Putiną, aiškiai žinodamas, iš kokios ideologinės sistemos jis yra ir kuo tai gali baigtis.
Visa kita, kas vyko pradėjus vadovauti V.Putinui (ir jo aplinkai), buvo nuspėjama, o Ukrainos atžvilgiu - net dar anksčiau.
Ukrainos sąjūdininkai, ne vienas ir iš dabartinio Maidano, nuolat bendravo su Lietuva, važinėjo į Vilnių ir pavydžiai kalbėjo: gaila, kad mes negalime veikti taip aktyviai kaip jūs, nes už vieno skverno stipriai laiko Rusija. Be to, ji gali atimti Krymą.
Kai prieš 25 metus Lietuvos delegacija protestuodama paliko SSRS liaudies deputatų suvažiavimo Maskvoje posėdžių salę ir garso greičiu priartino nepriklausomos valstybės atkūrimą, Ukrainos delegacija nuoširdžiai smalsavo, kaip mums pavyko delegacijoje susitarti.
Jiems tai visada buvo problema. Ne vien Ukrainai pritrūko jėgų lemiamam šuoliui - atsirado NVS, ir Rusija suprato, kad dar ne viskas prarasta.
To supratimo raidą dabar ir stebime. Jauni, energingi ir kategoriški Lietuvos politologai kritikuoja ir dabartinę Ukrainos valdžią, kad ji nepakankamai ryžtinga ir jėga neatsikerta jau ne šliaužiančiai, bet tiesiog šuoliuojančiai okupacijai.
Iš dalies jie teisūs. Buvę Ukrainos vadovai nuolat laikėsi „išmaniosios politikos“ principo: kad vilkas būtų sotus ir avis sveika.
Politikai, Maidane ar už jo ribų išplėšę visuomenės palaikymą, vos tapę valstybės vadovais iškart atsisėsdavo ant dviejų kėdžių: neerzinti Rusijos ir daryti šiokias tokias reformas.
Pastarosios dažniausiai baigdavosi naujų oligarchų iškilimu, nenuskursdavo ir patys valstybės vadovai. Rusija savo ruožtu aktyviai globojo Ukrainos politinį elitą ir nepamiršdavo priminti - šiukštu nesidairyti į Vakarų Europą.
Ukraina nervinosi, aikštijosi, mušėsi parlamento salėje, bet nustatytų ribų neperžengdavo. Kai pagaliau tai įvyko ir Ukraina pareiškė turinti rimtų ketinimų dėl NATO, o pastaroji diplomatiškai išvengė įtraukti Ukrainą į pasirengimo narystei planą, vietoj to pasiūlydama surogatą, V.Putinas 2008 m. Rusijos ir NATO susitikime, matydamas Vakarų trypčiojimą, arogantiškai pareiškė - jei Ukraina eitų į NATO, Rusija užimtų Rytų Ukrainą ir Krymą.
Ar bereikia aiškiau? Strateginį planą Ukrainos atžvilgiu Rusija jau seniai buvo parengusi, detalės priklausė nuo konkrečios situacijos.
Atgimusi Rytų partnerystės programa, Lietuvai vadovaujant Europos Sąjungos Tarybai, V.Putinui buvo skambutis ne tik suklusti, bet ir pasiruošti greitai veikti. Taip ir buvo padaryta.
Pirmiausia - Krymas, paskui - tęsiant per Rytų Ukrainą įsivelti į mūšį dėl visos valstybės. Jei Maidano spyruoklė nutrūks, Ukraina pralaimės visiems laikams.
Vėl įsivyraus dviejų kėdžių politika, reformos vyks lėtai, kol pagaliau paaiškės, kad Ukrainai pravarčiau likti su Rusija. Eurazija ar kitoks darinys jau ne svarbiausia.
Ukrainai dabar reikalingas ne prezidentas tribūnas, visomis temomis kalbantis skambiai ir vienodai lėkštai, o karvedys ir moralinis autoritetas. V.Klyčko, patikėjęs politologų pasakomis apie charizmas, be reikalo pasitraukė.
Didžiausia Ukrainos problema - kariuomenė. Pasigirdo raginimų padėti Ukrainai aprūpinti ją ginklais. Bet kam tie ginklai pateks? Žmonėms, kurie įgytą paramą perduos kitai pusei?
Kokia Ukrainos kariuomenės moralinė būklė? Daugiau nei prieš dešimt metų oficialaus vizito proga teko lankytis Ukrainos saugumo struktūrose.
Už gražaus fasado, deja, aiškiai buvo matyti santvarkų, kartų, tautybių, skyrių ir kabinetų kova.
Analogiškai nesunku buvo įsivaizduoti, kas vyksta kariuomenėje. Ir nežinia, ar per dešimt metų situacija dar labiau nepablogėjo?
Informaciniame chaose šiuo metu sunku suprasti, kas iš tikrųjų vyksta per Ukrainos specialiųjų karinių pajėgų susidūrimus su diversantais, bet nuojauta sako, kad Ukrainai reikia skubiai formuoti profesionalią kariuomenę, nors ji ir labai brangi.
Grėsmei artėjant prie Lietuvos sienų, iš administracinio letargo pradėjo busti ir mūsų valstybės politikai.
Trumpiau kalba, aiškiau formuluoja, mažiau kaltina vieni kitus, nugara jaučia, kad gyventojai netrukus paklaus, kas padaryta.
Kaip atrodytų mūsų kariškiai tikrame mūšio lauke? Kaip veiktų žvalgyba, kontržvalgyba? Pažymų jau nepakaktų.
Lietuvos prezidentas yra ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Kokių savybių, kokio charakterio žmogui, vienam iš dabartinių kandidatų į Lietuvos prezidentus, šias pareigas patikėsime artėjančiais sunkiais laikais?
