Užėjau į savo parapijos bažnyčią Kristaus kapą aplankyti ir pasimelsti. Dešinėje navoje tykiai poteriavo nedidelis būrelis tikinčiųjų. Gi bažnyčios kairėje - lūkuriavo ženkliai didesnis būrys.
Tų žmonių aš nepažįstu, todėl ir nedrįstu jų vadinti tikinčiaisiais. O ir jų susibūrimo priežastis nebūtinai atspindi jų gyvą tikėjimą į už juos mirštantį ir prisikeliantį Viešpatį Jėzų Kristų. Tie žmonės sugužėjo pasišventinti maistą.
Spėkime: kiek tų žmonių kas sekmadienį dalyvauja šventose Mišiose ir kitais būdais išpildo tikėjimu prisiimtas katalikiškas pareigas? Spėju, kad ryški mažuma. Daugumai Velykos tiesiog yra valgymo ir kitų progų šventė. Ir skanaus!
Visgi nepasimeskime menkavertėse individų persivalgymo bei antsvorio paūmėjimo problemų svarstymuose. Plačiu mostu imkimės samprotauti apie valstybės aktualijas. Tad kuo čia dėta Lietuva? Juk Velykos yra ne valstybinė - t.y. piliečių pelnytai užsidirbto bendrabūvio - šventė, bet tik piliečių atovangos šventė valstybiniu mastu.
Proga? Ilgus šimtmečius krikščionių piliečių dauguma šventė įsikūnijusio Dievo prisikėlimą. Dabar gi tą daro ryški mažuma, kai dauguma įprastai „šventai“ sau vartoja. Proga liko. Tad kodėl gi ne...
Visgi verta prisiminti tikrąją krikščioniškojo šventimo prasmę ir tikslą. Ir dar kartą pasiklausti akistatos su tiesa vardan: prie ko čia ta Lietuva?
Krikščionių Velykos yra Prisikėlimo iškilmės. Daugiau nei prieš du tūkstančius metų Dievas tapo žmogumi, kad žmogų išvaduotų iš jo mirtingumo ir padovanotų amžinąjį gyvenimą. Po kelių metų aktyvaus šios žinios skelbimo Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas ir savo mirtimi atpirko žmoniją iš mirties ir blogio pančių. Savo prisikėlimu Dievo Sūnus dovanojo žmonijai amžiną gyvenimą Kūrėjo artume. Štai tikroji Prisikėlimo iškilmių prasmė ir tikslas.
Tad prie ko čia Lietuva? Aišku, kad dalis Lietuvos piliečių yra krikščionių. Jiems amžinasis gyvenimas yra aktualus. Aktuali ir amžinatvę tvirtinanti Tiesa. Aktuali ir žmogaus prigimtyje Kūrėjo sutelkto gėrio pergalė prieš žmogų naikinantį blogį. Aktuali Dievo Meilė, kurią Jis palaiko žmonijos viltį, skleidžia taiką, skatina kūrybingą darbą. Aktualus ir savas piliečių bendrabūvis vardu „Lietuva“.
Tad krikščionims neabejotinai yra aktuali prisikelianti Lietuva.
Ne taip aktualu krikščioniui yra piliečių persivalgymo įpročiai. Be abejonės, liūdina tokių įpročių skatinamas piliečių mirtingumas. Liūdina ne tik „šventas“ persivalgymas, bet ir kitų šiapusinių šventybių, pvz., Aukso veršio ar auksais apsikarsčiusių telyčių, garbstymas.
Krikščionis žino, kad Dievas laimina bendrojo gėrio labui suburtą valstybę. Nes į bendrąjį gėrį susitelkti ir bendrabūvį palaikyti tegali tik geros valios žmonės. Tik gera valia piliečiai sutelkia ir bendros jų Tėvynės gerovę. Ar ne šitą mūsų bendrabūvį sutelkusią gerą valią ir švenčiame valstybinėse šventėse? Gal piliečių interesas yra ne tik tingiai gerai papuotauti, bet ir į prasmingą gėrio telkimą susitelkusios valstybės Lietuvos sukūrimas?
Šiandien gi švenčiame gerąją Dievo valią, kuria Jis ir žmogų sukūrė, ir jam būtinų gėrybių suteikė, ir amžinatvę padovanojo. Ir jei pastarosios dovanos dauguma nežino, ir nesupranta, sava gera valia visi būkime bendrojo gėrio telkėjai vardan savo žmogiškumo, ir vardan mūsų visų Lietuvos. Lai Ji prisikelia ir Dievas telaimina Ją.
Šventai pavalgyti ir stoti prieš blogį už Tėvynę yra skirtumas.
