Pakartosiu - toli gražu ne! Tačiau neliūdėkime dėl to, kad retorinės figūros neleidžia taip greitai, tarsi pamojus burtų lazdele, spręsti rūsčios tikrovės problemų, pasimokėme dabar bent to, jog nereikėjo tiek daug vilčių sukrauti į tuščiavidurę retoriką, kad negelbsti net ir elegantiškos tezės, atsiradusios siekiant paguodos ar nusiraminimo.
Kita vertus, matosi dabar jau tai, kad pavojaus laipsnis pasiekė tokią kraštutinę ribą, kai įprastos racionalizacijos nepadeda užmaskuoti atsivėrusios bedugnės ir drauge iracionalios nuotaikos nesuvaldytos ropščiasi pro visus kraštus. Dar kitaip tariant, atrodytų amžiams palaidoti, išstumti už sąmonės ribų demonai prabunda, girdisi - kažkur „atjoja atidunda...“
Įsiaudrinusios andai minios nešamas ant baslio pamautas pono Ptn nukirstos galvos muliažas man iš karto priminė antikinį mitą apie Persėją, nukirsdinusį pabaisos Gorgonės Medūzos galvą.
Senas mitas pasakoja, kad Gorgonės Medūza buvusi gąsdinanti visus pabaisa su nuodingomis gyvatėmis vietoj plaukų, tačiau svarbiausia - anosios žvilgsnis buvo toks atšiaurus, kad pažiūrėjusi ji iškart gyvą būtybę paversdavo akmeniniu luitu. Kita vertus, skiriasi pasakojimai, kaip Persėjui pavyko įveikti šią pabaisą.
Viena versija byloja apie tai, kad Persėjas, eidamas atbulomis, drauge žiūrėdamas į pro šoną nežymiai prakišto veidrodinio skydo atšvaitą, pritykino ir nukirto miegančios Medūzos galvą. Pavadinkime šią versiją kruvinąją arba karinių sankcijų pritaikymo versija.
Kita versija - apie tai, kad pati Gorgonės Medūza suakmenėjo nuo savo žvilgsnio atspindžio, kai neatsargiai žvilgtelėjo į veidrodinį skydą, už kurio slėpėsi gudrusis Persėjas. Kitaip tariant, pabaisa suakmenėjo nuo savo pačios žvilgsnio.
Tačiau kaip prikišti tokį veidrodėlį V.Putinui prie veido, kai mus skiria neįveikiami atstumai? Kaip atrodo, misija išties neįmanoma.
Tačiau atidžiau pažiūrėję tikrai pastebėsite, kad išmanaus Persėjo taktiką jau išbandė A.Merkel, kiti politikai, tarsi kviečiantys V.Putiną žvilgtelėti į veidrodį, kuris galimai jau dabar parodys tai, kokie baisūs demonai gali pasižadinti, kai yra naikinamos nusistovėjusios valstybių sienos. Ar iš tiesų pasėjus vėją kada nors neprireiks pjauti audros, ar neatsitiks taip, kad anksčiau ar vėliau viskas pasisuks diametraliai priešinga kryptimi nei dabar buvo kažkieno užmanyta?
Vokietijos kanclerė A.Merkel Kinijos prezidentui jo neseno vizito metu padovanojo „pirmąjį tikslų Kinijos Žemėlapį“, sudarytą Vokietijoje 1735 m., žymintį teritorijas, kurios šiuo metu Kinijai nepriklauso, o yra dabartinės Rusijos dalis. Į Kinijos imperijos sudėtį tuo metu įėjo Tolimieji rytai, Tuva, Sibiras, Kinijos jūra su visomis salomis. Žemėlapis – veidrodžio parafrazė.
Kiti ironiškus pasažus mėgstantys politikai savo ruožtu taip pat atkreipė dėmesį, kad Rusija pagaliau galėtų pasitikrinti, - dabar pats geriausias metas, - dėl jai priklausančių teritorijų lojalumo, surengdama, pavyzdžiui, referendumą Karaliaučiaus srityje ir pan.
Vienas V.Putiną aukštinantis propagandistas be visa ko kito užsimojo išbaltinti A.Hitlerio mundurą, tarkime, dėl to, kad patronas neišsigąstų pamatęs anojo veidrodinį atspindį kaip savo alter ego.
Anksčiau šiuo požiūriu buvo tarsi ir geriau, Stalinas turėjo Hitlerį, o Hitleris – Staliną, kai savo ruožtu niekam neprilygstantis V.Putinas kaip lygus su lygiu gali bendrauti tik su savo veidrodiniu atspindžiu.
Tačiau galbūt ne mažiau teisūs yra tie, kurie sako, kad V.Putinas, čia „ne prie ko“, jog esą imperinius užmojus lemia ne vieno žmogaus savivalė, bet visos tautos pasikėlimas, neva jeigu nebūtų to V.Putino, butų toks pat arba net dar kenksmingesnis liaudies nuotaikų mediatorius.
Dabar pagalvokime apie tai, kokio nenusakomai gigantiškų matmenų veidrodžio reikėtų, kad ne atskiras individas, bet visa rusų tauta iškart galėtų pamatyti savo tikrąjį veidą.
Iš pirmo žvilgsnio žiūrint, toks stebuklingas veidrodis, gebantis aprėpti euroazines platybes ir drauge atspindintis subtiliausius ruso sielos virpesius, neįmanomas iš principo, nežiūrint to, kokį didingą, iškylantį iki dangaus veidrodinį kupolą pavyktų kam nors anksčiau ar vėliau suręsti. Kita vertus, kaip atrodo, viskas yra daug paprasčiau: drįsčiau teigti, kad tokį panoraminį rusų liaudies paveikslą, atspindintį paslaptingiausius rusiškos sielos užkaborius, yra pasiruošusios vienu ypu pateikti valstybinės Rusijos TV stotys, dabar plušančios su neįtikėtinu propagandandiniu užsidegimu.
Kaip matome iš senų kino kronikų, nusikalstami hitlerininkų užmojai kvailinti žmones buvo šiaip ar taip padabinti kičinės estetikos ornamentais su visu maršų, žygiavimų, vėliavų miško, pigių teatralizuotų pozų vimdančiu balaganu.
Savo ruožtu propagandos forsuotai apdorojamos rusų minios tarsi turėtų būti panašus vienarūšis reiškinys, tačiau kaip matome ir putiniškos TV reportažų, prieš mūsų akis prasimuša truputėlį skirtingos prigimties vaizdinys, t. y. čia iškyla deformuotų bruožų, gąsdinančių mimikų, neįtikėtinai slogaus košmaro personažas, tiesą sakant, daug tokių klaikių personažų, tiesiantys rankas, kažką vapantys žmonės, susirinkę, regis, iš lazaretų, psichiatrinių ligoninių ir lavoninių.
„Estetika“ čia tokia - tarsi į tave iš kitos ekrano pusės žiūrėtų, beprasmiškus žodžius veblentų nukirsta ir jau apipuvusi Gorgonės Medūzos galva.
Bet juk šis atvaizdas iš tiesų realiai nieko neatspindi ir niekam neatstovauja.
