Vyriausybės keičiasi, ciklai kartojasi, o laivas – ant seklumos. Nėra valstybinio mąstymo, pagrįsto strateginiu tęstinumu. Išmonės ir interesų pakanka tik neišnešiotiems eksperimentams, nesuvokiant nei švaistomo laiko vertės, nei socialinių procesų. Juk Lietuvos visuomenė sensta, jauni emigruoja, o Lietuva plaukia pasroviui. Gaubiama nuolat pučiamų politinių miglų ir rožinių savęs apgaudinėjimo debesų.
Auga ekonomika? Atimkite ES paramos ir emigrantų parsiunčiamus milijardus – BVP augimas be šių dėmenų tėra fikcija. Kas bus, kai išdžius ES paramos čiaupas, kai nukarš paskutiniai provincijos mohikanai?
Veiklus ministras daro tvarką? Rajonų ligoninėse jau dabar daugelio specialistų amžius artėja prie 60 metų, bet apie tai dabar geriau negalvoti.
Daug tų apgaulių, bet visų skaudžiausia ta, kuri kerta per šaknis – švietimas. Tad ir pradėti reiktų nuo to, kas lems Lietuvos ateitį.
Kadaise būdavo smagu draugiškai paplekšnoti per petį kokiam bičiuliui amerikiečiui, susirūpinusiam dėl nepaliaujamai bunkančio šios šalies jaunimo: „Na, Lietuvoje mokyklos geros, vaikai protingi“. Tai – jau praeitis. Smukome žemiau už amerikiečius, jau nekalbant apie estus ar suomius. Ir smigsime toliau, nes eksperimentai tęsiasi, o reformos nevyksta.
Ir tai – ne tik vaikų, jų tėvelių bei pedagogų problema. Tai – apsisprendimas pagaliau pakloti žinių visuomenės pamatus, suteikti bent teorinę galimybę Lietuvai ateityje būti tarp lyderių aršioje konkurencinėje kovoje. Net ir tuojau pat pradėjus žengti teisinga kryptimi sėkmė nebūtų automatiškai garantuota. Tačiau nedarant nieko šviesa tunelio gale pati neįsižiebs.
Kokios esminės švietimo sistemos problemos? Kaip jas išsprendė kitos šalys? Visų pirma – šeima. Rajonuose (ir ne tik) yra mokyklų, į kurias vaikai ateina tik tam, kad pavalgytų. Grįžę į namus jie randa girtus tėvus ir veikiausiai net neturi rašomojo stalo.
Kita kategorija – iš viso augančių be emigravusių tėvų. Tai – socialinių tarnybų iššūkiai, su kuriais joms vargiai pavyksta susidoroti. Taisyklių prirašyta, tarnybų pristeigta, bet kur reali pagalba vaikui?
Toliau - pedagogai. Kai kas pirštai bado Edukologijos universitetą, kur stojamasis balas - kiek daugiau nei 2. Bet iš tiesų - kas gali susigundyti vargana mokytojo alga ir sunkiu darbu? Kitas tos pačios lazdos galas – senstantys mokytojai. Jų patirtis didelė, bet nebūtinai aktuali XXI amžiaus vaikams.
Ir, žinoma, mokslo įstaigų vadovai. Vis dar galioja neseniai įvesta tvarka, prie mokyklų vairo atvedusi veržlius ir gabius lyderius. Direktoriai skiriami atsižvelgiant į mokyklos bendruomenės valią, bet jau užsimota šią procedūrą vėl patikėti ministerijos valdininkams. Žingsnis į priekį, du atgal. Svarbiausia, kad direktoriai būtų klusnūs, kitos savybės – nereikšmingos.
Iššūkiai – rimti, sprendimų reikėjo jau užvakar. Estai, tai suprato, nusibrėžė tikslus ir kryptingai veikia pagal programas, nužiūrėtas nuo savo kaimynų suomių, kurių mokyklos žiba pasaulio mokslo įstaigų vertinimo lentelėse.
Kita šiuolaikinio mokslo žvaigždė spindi Azijoje. Singapūras, kadaise įgyvendinęs nuostatą, kad mokinys mokykloje turi ne tik gauti akademinių žinių, bet patirti gyvenimą. „Mokyk mažiau, išmok daugiau“, - pagal tokią koncepciją dabar dirba Singapūro mokyklos, tačiau lyderiui į nugarą vis stipriau šnopuoja Kinijos mokslo kalviai.
Scottas Wu, Stevenas Hao, Johnny Ho, Mitchellas Lee. Čia ne Šanchajaus absolventų pavardės. Tai – geriausi JAV olimpinės jaunųjų programuotojų komandos nariai. Imigrantai iš Azijos įsitvirtino Silicio slėnyje, ir tai – dėsninga, nes tos šalys savo laiku pasėjo sėklas, nepamiršo laistyti dirvos ir jau skina saldžius mokslo vaisius.
O ką savo mokslo slėniuose raškys Lietuva?
