Nors per mūsų šalies prezidento rinkimus į konsulatus JAV negalės ateiti Lietuvos piliečiai, kurie Amerikoje gyvena nelegaliai (tokių yra irgi nemažai), daugelis Čikagoje gyvenančių lietuvių jau apsisprendę balsuoti ir žino, kurį kandidatą palaikys, rašo „Lietuvos rytas".
Tuo įsitikino Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinės antropologijos centro vadovas Vytis Čiubrinskas, trejus metus vadovaujantis tyrimui apie emigrantų lietuviškumą Čikagoje ir Londone.
Tuo metu Londono lietuvių gyvenimą ir veiklą tirianti Vytauto Didžiojo universiteto docentė sociologė Jolanta Kuznecovienė svarstė, kad per būsimus prezidento rinkimus turėtų balsuoti nedaug lietuvių, įsikūrusių Jungtinėje Karalystėje.
Tiesa, Londono lietuviai aktyvūs, bet jie balsuoja Londono municipaliniuose rinkimuose. Jie laiko save Lietuvos piliečiais ir neketina keisti pilietybės, bet daugelis rūpinasi, kad jų vaikai jau turėtų Jungtinės Karalystės pilietybę.
„Lietuvoje turi tvarkytis tie, kurie ten gyvena. O aš gyvenu Londone, čia mano šeima, į Lietuvą važiuoju tik kartą per metus ar rečiau“, – taip kalbėjo sociologės kalbinti emigrantai, gyvenantys Londone ne mažiau kaip penkerius metus.
Ne tik dainuojantys
Mokslininkai spėja, kad Čikagoje ir Londone gyvena maždaug po 200 tūkstančių lietuvių.
Čikagos lietuvių bendruomenę tiriantis V.Čiubrinskas mano, kad metas keisti požiūrį į emigrantus.
Tai – ne tik tautinius šokius šokantys, liaudies dainas dainuojantys ar lietuviškai kalbantys žmonės. Jie tapo svarbūs Lietuvos ekonomikos augimui.
Šalia lietuviškų muziejų, bažnyčių, klubų ir mokyklų šiame JAV didmiestyje sparčiai kuriasi lietuviškas verslas, grindžiamas etniniais ryšiais, jis sėkmingai plečiasi į kitas šalis.
Londone – atvirkščiai. Įkūrę savo įmonę lietuviai itin retai pageidauja ten įdarbinti savo tautiečius.
Naujoji lietuvių emigrantų karta Londone noriai dalyvauja įvairiausių organizacijų veikloje, ypač verslo, patys kuria savo organizacijas, bet ne etniniu pagrindu.
O Čikagos lietuviai beveik neatsiriboję nuo Lietuvos politinių problemų. Dauguma jų – patriotai, jie didžiuojasi savo kilme. Bet jų požiūris į tėvynės politinį gyvenimą labai kategoriškas. Jie užima reiklią poziciją.
Užaugo nauja karta
VDU docentė J.Kuznecovienė įsitikino, kad Jungtinėje Karalystėje užaugo nauja lietuvių karta. Nieko nestebina jaunas lietuvis ar lietuvė, jau 15–16 metų gyvenantys Londone.
Tarp išeivių – daug kūrybingų ir išsilavinusių žmonių. Jie baigę universitetus, įgiję įdomias specialybes, pavyzdžiui, mados fotografijos, kino verslo vadybos, senosios anglų filologijos.
Apie Lietuvą tokie asmenys kalba su pagarba, bet racionaliai. Grįžimą į Lietuvą suvokia tik kaip vieną galimybių daryti profesinę karjerą.
Jie turi sentimentų Lietuvai, bet su tėvyne juos sieja tik vaikystės prisiminimai.
Apie grįžimą namo dažniau pagalvoja tik tie, kurie atvykę prieš keletą metų.
Lietuvos įvykiais domisi beveik visi, nors retokai, jie klausosi lietuviško radijo, pažiūri lietuviškas televizijas.
Vasaros mokykla pas senelius
Čikagos lietuviai mąsto ne apie grįžimą, o apie „grįžinėjimus“.
Jiems svarbu kasmet su vaikais apsilankyti Lietuvoje, palikti juos visai vasarai seneliams, kad atžalos mokėtų lietuviškai.
Amerikoje gauti atostogas sunku, bet lietuviai vis vien ištaiko. Jei ne kasmet, bent kas antri metai.
Beje, naujieji emigrantai labai vertina lietuviškas mokyklas.
„Atrodytų, kam vaikui ta kalba? Važiuoti dvi valandas į mokyklą, dvi iš mokyklos, nuvykus laukti, kol vaikai mokosi. Kitaip sakant, aukoti visą dieną. Toks entuziazmas mane įtikino, kad emigravę lietuviai įgauna stiprybės“, – kalbėjo V.Čiubrinskas.
Kas lemia skirtumus?
Kol kas mokslininkai dar negali tiksliai paaiškinti tokio didelio skirtumo tarp Čikagos ir Londono lietuvių priežasčių.
„Žmones veikia aplinka. Čikagoje lietuviai sukūrė visą gyvenimą: spaudą, muziejų, mokyklas, bažnyčias, sporto kompleksus.
Todėl jie neiškrinta iš orbitos, kur patriotizmas gerbiamas.
Ten didžiuojamasi, kad žmonės turi savo kilmę, kad jie yra ne asimiliuoti amerikiečiai“, – remdamasis savo tyrimu sakė V.Čiubrinskas.
Lietuviškų įstaigų tinklą finansiškai remia po Antrojo pasaulinio karo atvykusių į JAV lietuvių, vadinamųjų dipukų, palikuoniai.
Užsienio sociologus anksčiau stebinęs pokarinės emigrantų kartos priešiškumas naujajai išeivių bangai šiuo metu jau baigia išnykti, o jų sukurtos organizacijos sėkmingai ugdo atvykėlių patriotiškumą.
O į Londoną atvykę lietuviai pakliūva tarp kitų rytų europiečių. Lietuviška terpė ten dar neparuošta.
Londono lietuviai beveik nedalyvauja lietuviškų organizacijų veikloje. Bent jau J.Kuznecovienė tokių nesutiko. Jaunesnės šeimos mėgsta savaitgaliais važiuoti į prekybos centrus, susitikti su draugais.
Lietuviškos mokyklėlės ten nepopuliarios. Daugelis tų, kurie į jas leido vaikus, liko nepatenkinti.
