Pastebėjau keistą dalyką. Prieš svarbias varžybas diskutuojame ne apie tai, kaip sportininkai ruošėsi, o tai, kaip bus apsirengę.
Prieš Vilniuje vykstantį pasaulio ledo ritulio 1B grupės turnyrą socialiniuose tinkluose tarp sporto gerbėjų vyravo dvi temos – prie Lietuvos rinktinės prisijungęs Dainius Zubrus ir raudona mūsų ledo ritulininkų apranga. Pastaroji sukėlė didelį nepasitenkinimą.
Nelietuviška? Bet juk ant marškinėlių puikuojasi Vytis. Ar gali būti geresnis Lietuvos simbolis? Ir priminkite man, kokia spalva mūsų trispalvėje seka po geltonos ir žalios? Buvo tokių, kurie mūsų ledo ritulininkų aprangas sugretino su rusiškomis. Bet juk raudona spalva vilki ir kanadiečiai. Kodėl nesilygiuojame į Vakarus?
Sakote, netradiciška? Esate pratę prie geltonos ir žalios? Prisiminkime Sočio žiemos olimpines žaidynes. Labiau lietuviškesnę aprangą sportininkams būtų sunku pasiūlyti. Tačiau, kiek buvo kritikų, tokių, kuriems net ir tos pačios geltona ir žalia neįtiko – negražu, nestilinga, per ryšku.
Sportininkui svarbu, kad apranga būtų patogi ir nevaržytų judesių. Bet ar rezultatams turi įtakos spalva?
Sakoma, dėl skonio nesiginčijama. Tad gal ir neverta? Vis tiek visi niekada nebūsime patenkinti. Visada atsiras tokių, kuriems tai atspalvis per ryškus, tai juosta ant kelnių per plati, tai kojinės per ilgos.
Mus vienija ne spalvos, o žaidimas ir pergalės.
„Siemens“ arenoje sporto renginio metu seniai nemačiau tiek žmonių, kiek per ledo ritulį. Žmonių, kurie visa širdimi serga už tą raudonai aprengtą Lietuvos rinktinę. Kurie kartu gieda himną, ploja, rėkia ir banguoja.
Kad įmuštų įvartį ir padovanotų mums pergalę jie kaunasi iki paskutinės sekundės, aikštėje jie atiduoda viską. Už tai turime mylėti savo sportininkus. O ne už tai kokios spalvos marškinėliais jie vilki.
