Kandidatas gali demonstruoti ekonominį išprusimą, sklandžiau ar painiau paaiškinti, kaip supranta problemas, bet tapęs valstybės vadovu nieko negalėtų pakeisti be Vyriausybės ir valdančiųjų partijų sutarimo.
Įdomi, intriguojanti ir reikšminga visuomenei prezidento rinkimų kampanija įmanoma tik vienu atveju: prieš esamos valdžios kandidatą su savo programa turėtų kovoti opozicija. Nepriklausomi kandidatai yra skirti savireklamai.
Bet mūsų politinėje sistemoje viskas apvirto aukštyn kojomis. Pagrindinė kandidatė oficialiai skelbiasi esanti nepriklausoma, socialdemokratų kandidatas, kuris turėtų būti svarbiausias, dažniausiai pritaria nepriklausomam, visi kiti - partiniai ir „nesisteminiai“ - siūlo keistas mišrias programas, kurių logiką, atvirai tariant, net suvokti sunku.
Jeigu prezidentė bus D.Grybauskaitė, paini ir niekam tikusi reali valdžių pasiskirstymo su antruoju premjeru situacija liks dar penkerius metus ir nežinia, ar kada nors atsistos ant kojų.
Dar penkerius metus Prezidentūros ir Vyriausybės santykiai bus panašūs į gervės ir gužučio vestuves. Prezidentūra imituos veiklą vetuodama intriguojančius, bet iš esmės nereikšmingus Seimo priimtus įstatymus, galbūt pasiūlys ir savų projektų (tikėtina, sėkmingesnių nei dėl partijų finansavimo ar šilumos ūkio pertvarkos). Kovos su korupcija ir bloga teisėsauga neverta nė minėti.
Nemaitinama konkurencinės kovos prezidento institucija degraduos ir ateis metas, kai kas nors ims intensyviai siūlyti šalies vadovą rinkti Seime.
Juk dabartinis rinkimų modelis iš tikrųjų yra daugelio gyventojų apgavystė, nes tiesiogiai renkamas valstybės vadovas įsivaizduojamas kur kas galingesnis vykdomosios valdžios požiūriu, nei esami įgaliojimai jam tai leidžia. Kuo toliau, tuo labiau ryškės neatitikimas tarp iliuzijų ir realybės.
Kitos prezidentės kadencijos metu įgaliojimų tema taps viena esminių. Jeigu gyventojai būtų sąmoningesni, kritiškesni ir racionaliau galvotų apie būsimą tobulesnę politinę sistemą, jau per šiuos rinkimus galėtų pabandyti padėti būsimos reformos pamatus.
Padaryti tai nesunku: reikia balsuoti už aiškų, neatsitiktinį, partinį kandidatą, net jeigu jis ir pats to nebenori. O vėliau pradėti formuoti prezidento rinkimus iš dviejų politinių blokų. Pastariesiems įsitvirtinus, galima pradėti kelti klausimą ir dėl didesnių įgaliojimų.
Kitas variantas - prezidentą rinkti Seime, taip daroma Estijoje ir Latvijoje. Ir procedūra trumpesnė, išlaidų mažiau, ir partinė priklausomybė, o juo labiau atsakomybė, aiškesnė.
Deja, dar penkerius metus bus taip, kaip buvo. Išrinktas prezidentas net norėdamas negalės vykdyti kitokios nei Vyriausybės ekonominės programos. D.Grybauskaitės kadencijos pradžioje didesnis susitelkimas į į vidaus politiką iš esmės nieko nepakeitė, nors kalbėdama aštriau apie kai kuriuos politikus ir partijas šurmulį sukėlė.
Šalies vadovė stokojo svarbiausio demokratinės politinės sistemos elemento - partinės opozicijos. Priekaištus prezidentei reiškė politologai ir apžvalgininkai, bet dažniausiai tik dėl užsienio politikos.
Tačiau būtent šioje srityje įvyko netikėtas posūkis. Jeigu ekonominiame šalies gyvenime prezidento vaidmuo gali būti reikšmingas tik jį dirbtinai sureikšminus, visiškai kita situacija per pastarąjį pusmetį susiklostė užsienio politikos srityje.
Dramos Ukrainoje fone Lietuvos pozicija tapo labai aiški, Rusijos atžvilgiu -- daugiau negu kritiška. D.Grybauskaitės vaidmuo šią poziciją formuojant, nors ir nežinome už politinės scenos vykstančių diskusijų, ko gero, yra svarbiausias.
Kokie šios politikos rezultatai? Pozityvu tai, kad, ko gero, dėl Lietuvos diplomatijos aktyvumo, D.Grybauskaitės užsispyrimo NATO kur kas rimčiau pradėjo žiūrėti į savo partnerių Baltijos regione realias saugumo problemas.
Tai konkretus prezidentės veiklos rezultatas, kurio Seimas ir koalicinė Vyriausybė vieni patys dėl vidinių nesutarimų nepasiektų. Bet vien karu ir konfliktais ilgai negyvensi.
Tarsi nujausdami ateities komplikacijas socialdemokratai vėl švelnina reakcijos į Rusijos veiksmus Ukrainoje toną, o valdančiojoje koalicijoje kyla diskusija, ar griežtesnių sankcijų Maskvai reikalavimas Lietuvai yra naudingas.
Kad ir kaip pakryptų įvykiai Ukrainoje, Lietuvos ir Rusijos santykiai dar ilgai bus prasti. Nors diplomatija linkusi nubraukti praeities „nesusipratimus“, netgi pasikeitus tarptautinei situacijai, sušvelnėjus konfliktui Kremlius vargu ar pamirš savo adresu iš Vilniaus girdėtus apibūdinimus. Apie valstybinius vizitus neverta ir svajoti.
Kokią įtaką negerėjantys santykiai turės verslui - klausimas, į kurį konkrečiai kol kas niekas nesugeba atsakyti. D.Grybauskaitės pozicija kategoriška: ieškokite rinkų kitur. Ne visi su tokiu teiginiu sutinka.
Bet kuriuo atveju užsienio politika vėl atsiduria dėmesio centre ir būtent čia ryškiausiai matomas prezidento vaidmuo bei šios institucijos prasmė.
