Jų prireikė dėl to, kad jau nuo kitos savaitės užsieniečiai pradės masiškai supirkinėti Lietuvą. Tiksliau, čia esančią žemės ūkio paskirties žemę, kurią Seimo nariai pripažino nacionaliniu turtu. Kad jis nepereitų į švedų, danų ar vokiečių rankas, buvo parengta aibė vadinamųjų saugiklių, kurie bent kiek laisviau mąstantiems žmonėms kėlė net ne pašaipą, o šiurpulį.
Tiesa, radikaliausių reikalavimų Seimo nariai neįteisino. Pavyzdžiui, įsigyti žemės ir ją dirbti galės ir lietuviškai nemokantis kurios nors Europos Sąjungos šalies pilietis, nors anksčiau buvo pateikta siūlymų ir dėl kalbos.
Vis dėlto kam naudingas toks įstatymas, suvokti sunku. Užtat akivaizdu, kam apsunkins gyvenimą. Tik ne ūkininkauti Lietuvoje susirengusiems svetimšaliams. Jie jau seniai galėjo prisipirkti tiek lietuviškos žemės, kiek tik širdis geidė: niekas nedraudė to daryti įmonėms, kurias valdo užsieniečiai.
Galbūt tai jau ir įvyko, kaip kalbėjo kai kurie Seimo nariai? Pažvelkime į statistiką: juridiniams asmenims, kurių yra apie 220, priklauso viso labo 5,2 procento žemės ūkio paskirties žemės. Net jei visos įmonės priklausytų užsieniečiams, vis tiek tai būtų akivaizdus įrodymas, kad jiems mūsų dirvonai visiškai nerūpi.
Tad apie svetimšalius galima pamiršti. Užtat Lietuvos piliečiai nuo tokio įstatymo dejuos.
Jei kas nors turi 500 hektarų žemės, daugiau nusipirkti negalės, nebent verčiasi galvijininkyste. Kuo nusikalto grūdų ar kitokių kultūrų augintojai, kad jiems uždrausta plėstis? Atsakymo vakarykščiame Seimo posėdyje niekas taip ir nepateikė.
Pasaulyje galioja paprasta nuostata: kuo stambesnis tradicine žemdirbyste užsiimantis ūkis, tuo jis konkurencingesnis. Su puse tūkstančio hektarų didžiosiose ES valstybėse mūsų ūkininkai geriausiu atveju tebūtų vidutiniokai. Priėmus tokias pataisas jie tokie ir liks.
O kaip bendrojoje rinkoje lietuviams reikės konkuruoti su dešimt kartų didesnius plotus valdančiais užsienio milžinais, pataisų rengėjams tikrai nerūpėjo.
Užkirstas kelias ir žemės ūkiu norintiems užsiimti Lietuvos piliečiams, kurie iki šiol nespėjo nusipirkti žemės. Jei įstatymas įsigalios, jos įsigyti galės tiktai patys ūkininkai ar su žemės ūkiu susijusią specialybę įgiję asmenys.
Kitaip tariant, nusipirkti kokius 12 hektarų ne pačios derlingiausios žemės ir užsodinti ją serbentų krūmais joks inžinierius ar pedagogas neturės teisės, nors ir kaip norėtų pabėgti iš miesto į kaimą ir ten užsidirbti duonai bei sviestui.
Ne pirmus metus užsienio braškynuose ar šiltnamiuose triūsiantys lietuviai irgi galės pamiršti svajones, kad pakankamai užsidirbę ir įsigiję patirties grįš į tėvynę, nusipirks sklypą ir jau čia imsis to paties, ko išmoko svetur.
Kita vertus, toks įstatymas, koks buvo priimtas vakar, prie sienos prirėmė šimtus tūkstančių žmonių, paveldėjusių, gavusių dovanų ar jau spėjusių įsigyti didesnį ar mažesnį žemės ūkio paskirties sklypą. Tikrai nemaža dalis jų mielai sutiktų parduoti šį turtą už atitinkamą kainą.
Bet sumokėti tiek, kiek savininkas tikisi, gali tik pakankamai pinigų turintis žmogus, kuriam reikia tos žemės. Tačiau, tarkime, 499 hektarus valdanti bendrovė šalimais esančio sklypo pirkti nebeturės teisės.
Galima nesunkiai prognozuoti, kad žemės ūkio paskirties žemė ateityje arba pigs, arba prekyba ja apmirs. Visiškoje aklavietėje atsidūrė žemės turinčių įmonių savininkai. Jei turi akcijų bendrovėje, kuri valdo, tarkime, 600 hektarų ūkį, o po gegužės 1 dienos norės jas parduoti, to padaryti niekaip negalės. Tokio dydžio sklypo pirkti niekas negali.
Skaidyti įmonę į dvi ar tris irgi nevalia, nes bus vertinami visi akcijų turintys susiję asmenys ir bendras valdomos žemės plotas. Vienintelė išeitis – patyliukais pardavinėti žemę nedideliais gabalais, kol plotas sumažės iki įstatyme numatytų 500 hektarų.
Savaime suprantama, kad už tuos rėžius bus sumokėta kelis kartus mažiau, nei galima gauti pardavus didelį sklypą.
Užtat norintis įsigyti žemės ir visus reikalavimus atitinkantis asmuo negalės paprasčiausiai sukirsti rankomis su pardavėju ir sumokėti – teks dar gauti ir Nacionalinės žemės tarnybos leidimą.
Net ir Seimo Teisės departamentas įspėjo, kad kai kurios naujojo įstatymo nuostatos gali prieštarauti Konstitucijai ir ne vienam Europos Sąjungos teisės aktui. Tą patį tvirtina ir Seimo liberalai, jau prašantys prezidentės vetuoti šias pataisas.
Vis dėlto net jei Prezidentūroje nepakaks ryžto taip pasielgti, šis įstatymas nuo gegužės tikrai neveiks. Mat jokia valdininkų armija neparengs tiek poįstatyminių teisės aktų, kiek jų reikia šiuo atveju.
Užtat vakarykštė Seimo narių pozicija – mažų mažiausiai gluminanti. Bene aiškiausiai ją pademonstravo už pataisas balsavęs socialdemokratas M.Bastys: anot jo, įstatymą reikia tiesiog priimti, o jei paaiškės, kad jis trukdo žemdirbiams, per pusmetį bus galima pataisyti.
Tokiu absurdu parlamente jau senokai nekvepėjo.
