Ugniagesiai pasijuto kaip pragare - nuo karščio sproginėjo smėlyje įklimpusių automobilių padangos, reikėjo saugotis šuorais skriejančių liepsnų. Aukų išvengta. Patekęs į ugnies gniaužtus supleškėjo tik vienas smėlyje įklimpęs Priešgaisrinės apsaugos departamento automobilis, kurio kaina – 800 tūkst. litų. Jame buvę žmonės spėjo pasišalinti.
Smiltynės miškus pleškina piromanai?
Kuršių nerijos senbuviai šiuo gaisru nesistebi - buvusios Smiltynės girininkijos miškus ugnies liežuviai tokiu metu laižo kasmet. Prieš septynerius metus, įsiplieskus dar didesnis gaisrui, išdegė keturis kartus didesnė teritorija.
Žmonės nebežino, ką ir galvoti - gaisrai kalnapušių miškus siaubia kiekvieną pavasarį beveik tuo pat laiku - balandžio pabaigoje. Kodė dažniausiai nukenčia arčiau Klaipėdos esančios Smiltynės, o ne tolimesni Preilos arba Pervalkos miškai?
Neringos meras Darius Jasaitis gūžčioja pečiais: "Niekas, net miškininkai to nežino - gaisrai kasmet pasikartoje beveik toje pačioje vietoje. Prigalvota net sąmokslo teorijų. Linksmesnių plaučių neringiškai gaisrus sieja su Lenino gimtadieniu. Kitiems atrodo, kad Smiltynės miškuose kiekvieną pavasarį siautėja kažkoks maniakas piromanas".
Išaiškinti piktavalius miškų padegėjus beveik neįmanoma. Karštą dieną, švystelėjus saulei, išdžiūvusios samanos gali užsidegti savaime – nuo sudaužyto butelio šukės žybsnio. Poilsiautojų numestos rusenančios cigaretės, neužgesintas degtukas, į orą pakilusios laužo kibirkštys irgi įplieskia didžiulius gaisrus.
Kiekvienos girininkijos darbuotojų šventa pareiga – dieną ir naktį akylai stebėti jiems patikėtus miškus.
Neringiškiai vėl pražiopsojo gaisrą
Per pusšimtį kilometrų nusidriekusioje Kuršių nerijoje pastatyti keli stebėjimo bokštai, iš kurių atsiveria žaliuojančių miškų masyvai. Smiltynės ir Pervalkos girininkijose ant kopų įrengtos vaizdo ir filmavimo kameros - vieningos keliasdešimt milijonų litų kainavusios Lietuvos miškų vizualinio stebėjimo ir apsaugos nuo gaisrų sistemos dalis.
Net keista, kad juodą dūmų stulpą virš Smiltynės miškų penktadienį pirmieji pastebėjo ne gaisro pašonėje buvę Kuršių nerijos nacionalinio parko girininkai, o jų kolegos Šilutės ir Kretingos rajonų. Keltais per Kuršių plaukę keleiviai irgi susijaudino anksčiau nei neringiškiai – informavo apie nelaimę Bendrosios pagalbos centrą.
KNNP direkcijos, kuriai pavaldžios vietinės girininkijos, vadovė Aušra Feser neneigia, kad gelbėtojus apie gaisrą Smiltynėje informavo artimiausi kaimynai. Smiltynės ir Pervalkos girininkijų darbuotojai tą dieną prie vaizdo kamerų nebudėjo – buvo nuspręsta stebėti miškus nuo pirmadienio.
Kuršių nerijoje gimęs ir augęs D.Jasaitis nesupranta, kaip galėjo taip atsitikti: "Kalnapušių miškuose gaisrai įsiliepsnoja per kelias minutes. Laiku pastebėjus ugnies židinį, galima jį likviduoti. Valstybės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) vadovų kalbos, kad nėra lėšų miškų stebėsenai organizuoti, išlaikyti budėtojus, man visiškai nesuvokiami".
Po Smiltynę nusiaubusio didžiojo gaisro parengtame miškotvarkos projekte buvo numatytos įvairios kovos su miškų gaisrais Kuršių nerijoje ir jų prevencijos priemonės. Pagaliau suvokta, jog bene didžiausią pavojų miškams ir gyvenvietėms kelia prieš šimtą metų sodintos kalninės pušys.
Tada nutarta iškapoti ir paversti skiedromis apie 40 proc. senų miškų. Darbai pradėti, bet juda vėžlio žingsniu, nes Kuršių nerijoje nebeliko miško ruošos ir priežiūros darbininkų, kai kurios girininkijos buvo sujungtos arba panaikintos. Vietiniai miškininkai juokauja, kad juos, kaip nykstančius paukščius ir gyvūnus, jau būtų galima įrašyti į Raudonąją knygą.
Stichinė nelaimė ar aplaidumas ?
Šiurpią degimvietę paryčiais visureigiu apvažiavęs D.Jasaitis gaisrą vertina ne tik kaip stichinę nelaimę, nepriklausančią nuo žmogaus valios ir pastangų: "Tai - sisteminės VSTT veiklos padarinys. Išeikvota nemažai energijos ir valstybės lėšų kovojant su draustinio teritorijoje neva nelegaliai iškilusių namukų savininkais, o miškų priežiūra buvo palikta likimo valiai.
KNNP aplinkosaugininkai kovoja su šmėklomis, nemato tikrojo pavojaus Kuršių nerijai - pripažintai pasaulio kultūros ir paveldo vertybei. Ką jie dabar pasakys UNESCO ekspertams?"
Penktadienį Neringoje pasirodęs vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas kalbėjo panašiai: "Tokių nelaimių jau būta, bet išvados nepadarytos, nepasimokyta iš praeities klaidų. Akivaizdus aplaidumas bado akis. Už miškų priežiūrą ir prevenciją unikalioje teritorijoje atsakingi asmenys verti baudžiamosios atsakomybės".
VSTT vadovės Rūtos Baškytės ir jos pavaldinių subrandinta idėja Kuršių nerijoje suvienyti aplinkosaugą ir miškininkystę, pasak D.Jasaičio, atnešė daugiau žalos nei naudos: "Skaičiuodami gaisrų nuostolius kremtame karčius šios politikos vaisius. Nesunku nuspėti, ką dabar kalbės aplinkosaugininkai: "Nieko baisaus neįvyko, gamta pati natūraliai išsprendė problemą - sudegė senos kalnapušės, kurias ir taip planuota iškirsti“.
D.Jasaitis džiaugėsi, kad A.Feser vadovaujama KNNP direkcija sukruto - pagal galimybes stengiasi įgyvendinti miškotvarkos projektą, kuris anksčiau, regis, nerūpėjo į kovą su nelegaliomis statybomis Kuršių nerijoje įsisukusiai jos pirmtakei, dabar Seime dirbančiai Aurelijai Stancikienei: "Gerai, kad spėta įrengti šimto metrų ilgio mineralizuotą apsaugos juostą. Tik ji apsaugojo Juodkrantę nuo ugnies lavinos".
Statybų tramdytojai pamiršo gaisrus
Neringiškiai pyksta, kad KNNP darbuotojai, smulkmeniškai reguliuodami jų gyvenimą ir ūkinę veiklą, statybas, pamiršta savo tiesioginę priedermę rūpintis gamta: nykstančiomis kopomis, jūros bangų plaunamais krantais, audrų žalojamu kopagūbriu. Kuršių nerijoje urbanizuoti, žmonių poilsiui skirti plotai sudaro vos keturis procentus draustinio teritorijos.
VSTT vadovės Rūtos Baškytės idėją Kuršių nerijoje suvienyti aplinkosaugą ir miškininkystę, D.Jasaičio nuomone, atnešė daugiau žalos nei naudos: "Skaičiuodami pasikartojančių gaisrų nuostolius kremtame karčius šios politikos vaisius.
Nesunku nuspėti, ką kalbės aplinkosaugininkai: "Nieko baisaus neįvyko, gamta išsprendė problemą - sudegė senos kalnapušės, kurias planuota iškirsti".
Nepasakysi, kad A.Feser vadovaujama KNNP direkcija nieko neveikia. Aplinkosaugininkai pagal galimybes stengiasi įgyvendinti Kuršių nerijos miškotvarkos projektą, kuris anksčiau, regis, nerūpėjo į kovą su nelegaliomis statybomis įsisukusiai jos pirmtakei Aurelijai Stancikienei,i dabar dirbančiai Seime.
„Spėta įrengti šimto metrų ilgio mineralizuotą apsaugos juostą. Tik ji apsaugojo Juodkrantę nuo ugnies lavinos", - KNPP miškininkų pastangas įvertina D.Jasaitis.
Gaisras lokalizuotas
Naujienų agentūra BNS pranešė, jog šeštadienio 20 val. gaisras buvo lokalizuotas. „Nėra grėsmės gaisro plitimui“, - sakė įvykio vietoje esantis Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius Remigijus Baniulis. Pasak jo, nutiestos dvi magistralinės linijos - 1,5 ir 1,2 kilometrų ilgio - kurios, kaip manoma, padės galutinai užgesinti gaisrą gamtoje.
Ugniagesių pajėgos lieka budėti per naktį, darbą temstant baigs Lietuvos ir Latvijos kariuomenių sraigtasparniai, kurie vandenį kaušais pylė iš oro. Naktį nedirbs ir miškininkai.
Šeštadienio vakaro duomenimis, ugnis palietė apie 130 hektarų miško.
Penktadienį numalšinę didžiulį gaisrą ugniagesiai po išdegusiuse miškus braidžiojo ir naktį - gesino nuo smilkstančių ir rusenančių nuodėgulių atsigaunančias liepsnas. Padvelkus vėjui, įsiplieksdavo nauji gaisro židiniai.
Pavojingiausius kvartalus atskirus grioviais, mineralizuotomis apsaugos juostomis, ugnis iki Juodkrantės neatsiris. Visą dieną virš gaisravietės skraidę du sraigtasparniai (vienas jų atvykęs iš Latvijos) naktį praleis Nemirsetos karinių oro pajėgų bazėje. Neringos savivaldybė gelbėjimo operacijos dalyvius aprūpina degalais, organizuoja maitinimą.
"Tokių gaisrų vienu kirčiu neįveiksi - nuo vėjo dvelksmo ugnis vėl atsigauna. Situacija suvaldyta – gaisravietėje sutelktos gausios pajėgos, visi žino, ką reikia daryti. Neringiškiai, išvydę liepsnas, nestovi sudėję rankas", - pasakojo A.Tubis.
