Sekant šiuolaikinės muzikos festivalių istoriją per pastaruosius 20 metų tokios išvados daugiau nei akivaizdžios. Lygiai taip pat nesunku pastebėti, kad konkrečių festivalių krizės ar pakilimai, sąstingiai ar atsinaujinimai gali būti tiesiogiai siejami su jų vadovų istorija. Ir tai savaime nėra nei blogai, nei gerai – tai tiesiog dėsninga.
Kai 1998 m. „Jaunos muzikos“ festivalis su paantrašte „Balsas“ buvo skirtas naujajai vokalinei muzikai, jam vadovavo Remigijus Merkelys – ne tik kompozitorius, bet ir diplomuotas choro dirigentas, kadaise įkūręs chorą „Jauna muzika“ (ir vėliau tuo pačiu pavadinmu pakrikštijęs ir minėtą festivalį).
Festivalio pavadinimu sufleruojama orientacija į jaunus lietuvių muzikos kūrėjus bei „jauną muziką“ taip pat atrodė natūrali ir savaime suprantama. Po ketverių metų „Jauna muzika“ labai skambiai ir netgi deklaratyviai „pakeitė savo veidą“ (būtent taip buvo rašoma 2002 m. anonsuose) ir pasivadino e-muzikos festivaliu. O netrukus prie šio festivalio vairo stojus kitam jaunos kartos kompozitoriui – Vytautui V.Jurgučiui, – „Jauna muzika“ išties įgavo naują pagreitį. Ambicingas, įgijęs patirties tarptautinėse elektroninės akademinės muzikos studijose, tačiau neblogai jaučiantis ir neakademinės elektroninės muzikos kontekstą, šis kūrėjas jau pirmaisiais metais pavertė festivalį reikšmingu elektroninės muzikos forumu.
2010 m. nauju festivalio kuratoriumi tapo Antanas Jasenka. Tiesą sakant, „Jauna muzika“ jau gal net ir anksčiau nustojo būti „platforma jauniesiems kompozitoriams“ ir niekas to labai nepasigedo (greičiausiai ir todėl, kad sulig nauja karta ir nauja organizatorių komanda labai sėkmingai atsigavo studentiškas „Druskomanijos“ festivalis).
Tuo tarpu e-muzikos festivalio šleifas su orientacija į elektroninę, elektroakustinę ir kompiuterinę kūrybą nors tęsėsi ir toliau, tačiau paantraštės pervardinimas į „garso galerijas“, tokiu būdu išplečiant konceptualią festivalio erdvę į tiesiog „garsų meno“ sceną, vėlgi pasirodė ne tik sėkmingas, bet ir simptomiškas atsižvelgiant į naujojo vadovo kūrybinius interesus.
Tiesa, per ketverius metus, „garso galerijų“ sumanymas lyg ir išsisėmė, ėmė kartotis. O į akiratį vėl ėmė skverbtis viena iš labai įprastų lietuviškų festivalių programoms problemų – eklektiškumas, kai besistengiant aprėpti kuo daugiau ar pristatyti kažką kuo plačiau, neatsižvelgiama į stilistinius skirtumus ir koncertas ar net visas festivalis tampa neaiškios konsistencijos mišraine. Tad galima sakyti, kad šių metų posūkis teatro temos link (iš dalies siejant ir su Teatro metais), buvo padarytas pačiu laiku. Kitas klausimas – ar tai buvo veiksminga?
Pastarųjų metų „Gaidos“ festivalio patirtis, kai oficialiai pristatomų programinių koncepcijų gausa ir dirbtinumas erzinti pradėdavo kone nuo pirmojo koncerto (galima prisiminti „minimalizmo ir maksimalizmo polių“ idėją 2011 m. arba „muzikinio teatro, veiksmo, naratyvo, mušamųjų, tradicinio ir netradicinio vokalo“ temų margumyną 2013 m.), verčia nepasitikėti pirminiu entuziazmu. Ir vis dėlto teatro temos aspektas šiemet „Jaunoje muzikoje“, vykusioje Vilniuje balandžio 22-27 d., buvo įgyvendintas taip nuosekliai ir netgi įvairiapusiškai (nepaisant festivalio kompaktiškumo), kad nekilo beveik jokių abejonių, kodėl vienas ar kitas projektas buvo įtrauktas į programą.
Nuo filosofinių idėjų apie spektaklio lūžio tašką, tapusių pagrindu džiazinėms improvizacijoms (Arkadijaus Gotesmano ir Rolando Rastausko projektas su džiazo muzikantais ir gyva video transliacija „IV veiksmas“), iki specialiai festivaliui sukurto filmo, kuriame penki ryškiausi Lietuvos teatro kompozitoriai kalbinami apie muzikines vizijas, atsiradndančias iš sapnų, realybės ir garsų sąveikos (Džiugo Katino filmas „Sapnai“).
Nuo kompozitoriaus ir choreografės bendradarbavimo šiuolaikinio šokio spektaklyje, ieškant technologinių galimybių „įgarsintį“ judesį ir jo vibravimo intensyvumą (Antano Jasenkos ir Birutės Letukaitės bei šokio teatro „Aura“ spektaklis „Padaryk iš manęs jungiklį“), iki muzikinių iliustratyvių pasakėčių, taip primenančių senąsias „radijo pasakas“, kur muzika nesiekiama nustelbti teksto, tik jį pagyvinti, dekoruoti, nuspalvinti ir galiausiai būti tiesiog stiprią emociją perteikiančiu fonu (Antano Kučinsko muzikėčios pagal Kristijoną Donelaitį „Apie žvėris ir žmones“ su įspūdingai Birutės Mar surežisuotais skaitovo Andriaus Bialobžeskio pamokslų monologais „gėdinamai“ publikai).
Galiausiai, nuo ironiškų žaidimų su prasilenkiančiu laiku scenoje ir realybėje (Mariaus Salyno audiovizualinis pranašysčių opusas „Oracle in 60“) iki meno terapijos seansą imituojančių ir asmenininiais išgyvenimais per spalvas, garsus ir judesius besidalinančių menininkių pasirodymo („Stalo teatro“ spektaklis „Pievos“).
Tiesa, kūrybinių idėjų įgyvendinimas scenoje tikrai ne visais atvejais atrodė toks pats vykęs ir patrauklus, kaip „popieriuje“ (bukleto anotacijose). Būta ir akivaizdžiai nesuvaldytos formos bei laiko (A.Gotesmano atveju), ir nejaukiai mėgėjiško šokio (Raimos Drąsutytės pasirodymas spektaklyje „Pievos“), ir ištęstos beprasmybės pojūčio (M.Salyno projektas). Tačiau tuo pačiu galima pastebėti ir kitą niuansą – dauguma festivalyje parodytų projektų, galbūt su mažesnėm ar didesnėm korektūrom, regis, visai sėkmingai galėtų gyvuoti kaip repertuariniai pasirodymai bent jau šiuolaikiniam menui svetingose scenose.
Pagarba šįkart „Jaunos muzikos“ organizatoriams ir dėl lietuviškos kūrybos kiekio. Būtent šiuo aspektu kadaise pagrindiniu lietuviškos muzikos naujienų portalu laikytas „Gaidos“ festivalis pastaruoju metu sulaukia vis daugiau kritikos (2013 m. „Gaidoje“ buvo likusios viso labo 6 lietuviškų kūrinių premjeros). Statistiškai lygiai tiek pat jų skambėjo ir ką tik pasibaigusiame „Jaunos muzikos“ festivalyje, tačiau realiai tai buvo vien stambūs, maždaug valandos trukmės projektai, kurie užpildė beveik visą penkių dienų programą, ir tik paskutinės dienos „muzikinių mašinų“ pasirodymas priklausė festivalio svečiams – Marion Wörle ir Maciejaus Sledzieckio duetui Gamut Inc.
Tokia nuoširdžiai gryna ir, drįstu sakyti, sėkminga šių metų „Jaunos muzikos“ festivalio programa, matyt, neatsitiktinai atspindi ir tai, kad festivalio vadovas išties teatrui neabejingas (kuo nesunku įsitikinti vien užmetus akį į A.Jasenkos kūrybinę biografiją arba į du Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimus, pelnytus už muziką spektakliams). Lygiai taip pat nesunku identifikuoti ir tai, kam šis kuratorius išties abejingas – nepadoriai pustuštės salės ir mažiau nei per mažai reklamos bei informacijos tiek prieš, tiek paties festivalio metu galėtų būti aiškia nuoroda, ką „Jaunos muzikos“ vadyba dar tikrai galėtų gerokai patobulinti.
