Savaitgalį Kuršių nerijoje įsiplieskęs didžiulis gaisras pašokdino bene visas Lietuvos priešgaisrinio gelbėjimo tarnybas – nelaimės rajone beveik dvi paras darbavosi keli šimtai žmonių. Neapseita be kariškių pagalbos. Sausos kaip parakas kalnapušės pleškėjo Smiltynės girininkijoje - beveik toje pačioje vietoje, kur prie septynerius metus siautėjusi ugnis išdegino apie 230 hektarų miško.
KNNP tarnybos susigriebė tik tuomet, kai virš Smiltynės miškų pakilusio tirštų dūmų stulpo nebuvo įmanoma nepastebėti. Penktadienį ugnies židinius Kuršių nerijoje pirmieji užfiksavo Šilutės ir Kretingos rajono miškininkai – jie sėdėjo prie vieningos visų Lietuvos miškų stebėjimo sistemos kamerų, o Neringos miškininkai kažkodėl buvo nusprendę budėti prie jų nuo pirmadienio. Nors puikiai žinojo, kad miško paklotė išdžiūvusi - prasideda gaisrų sezonas.
Kol ugniagesiai persikėlė per Kuršių marias, kol išdėstė savo pajėgas prie ugnies linijų, liepsnos jau buvo įsisiautėjusios. Automobiliai strigo išklampotuose miško keliuose, vienas netgi sudegė. Vienintelio vandens tiekimo punkto siurbliai neveikė. Prireikė sraigtasparnių pagalbos, bet iš Nemirsetos karinių oro pajėgų bazės galėjo pakilti tik vienas. Gerai, kad kitas atskrido iš Latvijos.
Įvertinę gaisro mastą ir pobūdį iš sostinės atvykę Priešgaisrinio gelbėjimo ir Miškų apsaugos departamento vadai dėl papildimų sraigtasparnių tarėsi su Lenkijos ir Švedijos kariškiais. Jie turbūt nežinojo, kad galima pasitelkti į pagalbą Klaipėdos rajone įsikūrusią aviaeskadrilę – jos lėktuvai gali iš oro barstyti ne tik trąšas, bet ir lieti vandenį. Žemės ūkio aviatoriai patys siūlė savo paslaugas, bet gelbėjimo operacijos koordinatoriai labiau pasitikėjo švedais ir lenkais.
Matęs siaubingą gaisrą, bet jo priežastis, pasekmes ir KNNP miškų prižiūrėtojų veiksmus gana aptakiai vertinantis aplinkos ministras Valentinas Mazuronis turbūt neįsivaizduoja, kokia grėsmė buvo pakibusi virš Kuršių nerijos - jeigu tą dieną būtų padvelkęs kiek stipresnis šiaurės krypties vėjas, ugnies šuorai, pušų viršūnėmis nušuoliavę iki sengirės, paspirgintų ne tik ten klegančią aplinkosaugininkų globojamą pilkųjų garnių ir kormoranų koloniją. Visas Juodkrantės kurortas su jos unikaliuoju gamtos ir kultūros paveldu būtų pavirtęs pelenais.
Iš visos Lietuvos suvažiavę ugniagesiai, klimpdami smėlyje ir negalėdami priartėti prie ugnies židinių, didvyriškai grumėsi su gaisro ir patyliukais keiksnojo tuos, kuriems miškų apsauga – tuščias garsas. Įvykių epicentre atsidūręs vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas stvėrėsi už galvos – pamačius, kokiomis sąlygomis Kuršių nerijoje likviduojama šiurpi nelaimė, ne tik jam vienam atrodė, kad pasaulio paveldo sergėtojus vertėtų patupdyti į teisiamųjų suolą.
Bet kol kas viskas klostosi kitaip – aplinkosaugininkai teismuose skalpuoja tariamuosius Kuršių nerijos niokotojus – draustinyje neva nelegaliai pastatytų namukų savininkus. Šluojamos ne tiktai daržinės, palėpės, pavėsinės, bet ir restoranai, kotedžai, boteliai, kurių statybas kažkada laimino valdininkai. Dokumentuose yra ir Valstybės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT), nacionalinio parko darbuotojų parašai, bet apie jų atsakomybę niekas nekalba – „šventieji“ nekalti.
Naujasis VSTT vadovės Rūtos Baškytės taikinys – tiltas per Kuršių marias. Jeigu jis jau stovėtų, ugniagesiai iki gaisraviečių tiltu būtų nusigavę greičiau nei plaukdami keltais. Aplinkosaugininkai triumfuoja sustabdę Nidos oro uosto statybą. Niekam nė motais, kad miškų gaisrus iš oro gesinantys sraigtasparniai, kai brangi kiekviena minutė, pasipildyti degalų atsargų skrenda į Nemirsetą. Dar vienas skandalas sukeltas dėl rezervatų zonoje rekonstruojamo plento Smiltynė-Klaipėda.
Smiltynėje ugnis aplaižė 120 hektarų ploto teritoriją. Tiesa, prieš septynerius metus šioje girininkijoje kilęs gaisras buvo dar baisesnis – išdegė dvigubai didesnis miškų masyvas. Tačiau įvykių scenarijus pasikartojo – Nacionalinio parko specialistai pastebėjo ir puolė gesinti gaisrą tik tuomet, kai ugnies židiniai jau buvo išsiplėtę. Nepasimokę iš praeities klaidų vėl užlipo ant to paties grėblio.
Nuostoliai dar nesuskaičiuoti, tačiau aišku, kad įvertinus visas gelbėjimo operacijai skirtas sąnaudas, gamtai padarytą didžiulę žalą, valstybės piniginė paplonės. Gerai, kad supleškėjo tik vienas ugnies spąstuose atsidūręs ugniagesių automobilis, kainavęs 800 tūkst. litų. Ar taip būtų nutikę, jeigu šalia degimvietės pasieniečių pastatytame 15 metrų aukščio bokšte budėtų eiguliai ?
Užuot blaivęs įvertinęs situaciją V.Mazuronis jau kuria sąmokslo teorijas – gaisro židiniai įsiplieskė keliose vietose, vadinasi, būta tyčinio padegimo. Nesugebantys tinkamai organizuoti Kuršių nerijos miškų apsaugos parko administratoriai apie Smiltynėje pavasarį slankiojantį kažkokį maniaką piromaną kalba jau daug metų. Verčiau iš bokštelių stebėtų miškus – nereikėtų gaudyti maniakų.
Kuršių nerijos nacionalinis parkas – vienintelė tokia valstybės institucija, kurioje miškotvarkos ir aplinkosaugos funkcijos yra suvienytos. Kai KNNP direkcijai pradėjo vadovauti iš sostinės atvykusi architektė ir restauratorė Aurelija Stancikienė, profesionalūs miškininkai čia tapo nebereikalingi. Ankstesnė valdymo struktūra sugriauta, patyrę miškininkai išvaikyti, tad ko stebėtis, kad virš draustinio plasnoja „raudonas gaidys“? Dabartinė parko vadovė Aušra Feser – geografė.
Kai kurie parko direkcijos sprendimai išties sunkiai suvokiami. Šalia prieškopės kilometrais nusidriekusios kirtimviečių biržės pašiurpino juodkrantiškius – palvėje buvo verčiamos gražiausios pušys. Paaiškėjo, kad medkirčiai pjūklų ir kirvių griebėsi tik tam, kad būtų išsaugoti į Raudonąją knygą įrašyti maži paukšteliai – dirvoniniai kalviukai ir lygutės, nes jie mėgsta atviras erdves.
Medžiai iškirsti įgyvendinant Europos Sąjungos finansuojamą 100 tūkst. eurų vertės projektą – šitaip siekta palaikyti ir atkurti pilkųjų kopų, pajūrio smėlynų tyrulių, gluosnynų, drėgnų tarpkopių būdingą struktūrą ir užtikrinti retųjų sparnuočių apsaugą. Vietiniai gyventojai nieko nesuprasdami gūžčiojo pečiais - negi reikia gudyti išlakias pušis, kad išgelbėtum už vieversį mažesnę lygutę ?
Pernai patvirtintas naujasis ilgai rengtas Kuršių nerijos miškotvarkos projektas - numatyta atskirais plotais iškirsti apie 40 proc. kalnapušių ir kitokių persenusių medžių bei krūmynų, kurių biologinis ciklas jau baigėsi. Tada, pasak aplinkosaugininkų, atsivers pirmapradis Kuršių nerijos kopų ir ir jos palvių grožis, prieš šimtmetį varęs iš proto garsiausią Nidos vasarotoją – vokiečių rašytoją, Nobelio premijos laureatą Thomą Manną, ir kitus atvykėlius.
Gerai, kad skiedromis virsta gaisro židiniai – persenę ir sausi kaip parko statinė kalnapušių sąvašynai. Tačiau KNNP konkursus laimėję biokuro gamintojai miškuose elgiasi kaip vandalai - jų ratinė technika taip išklampojo Kuršių nerijos palvių ir miškų keliukus, kopų kvartalines linijas, kad į gaisrą Smiltynėje atskubėję ugniagesių automobiliai negalėjo prasibrauti prie degančių kalnapušių. Niekas nesijaudina, kad kirtimvietėse greitai atželia menkaverčiai medynai.
Nacionalinio parko girininkijos naikinamos arba sujungiamos, miško priežiūros ir ruošos darbininkai atleidžiami iš darbo – šitaip esą siekiama taupyti valstybės lėšas. Matydami tokių reformų pasekmes kurie miškotvarkininkai baiminasi, kad po ekstremalių kirtimų, kuriems vadovauja architektai, restauratoriai ir geografai, pasikartos ankstesnės tragedijos: per apnuogintą apsauginį pajūrio kopagūbrį persiritęs lakus smėlis vėl klaidžios po Kuršių neriją – bus užpustytos gyvenvietės.
Kuršių nerijos prižiūrėtojų veiklą griežtai vertinęs D.Barakauskas – narsuolis. Įdomu, kaip kalbėtų ministras, išgirdęs žodžio kišenėje neieškančių aplinkosaugos humanitarų retoriką, kad nuo viską šniojančių miško gaisrų dar niekas neatsižegnojo. Australijoje pleška eukaliptai, Graikijoje – alyvmedžių giraitės, nes tokia yra Visagalio valia. Kaip apsidrausti nuo tokių nelaimių – juk prie kiekvienos pušies eigulio nepastatysi ?
Neringos meras Darius Jasaitis, geriau pažįstantis VSTT vadovę R.Baškytę ir jos pavaldinius, jau žino, ką iškalbingi aplinkosaugininkai raportuos jų veiklą stebintiems UNESCO ekspertams: „Kuršių nerija po šio gaisro nenukentėjo. Nieko baisaus, kad sudegė persenusios kalnapušės, jas ir taip planuota iškirsti“.
