Tiesą pasakius, kai lėkėme į gaisro vietą, tikėjausi rasti nemenką suirutę, žurnalistų nemėgstančius gelbėtojus ir vietos politikus.
Tačiau tai, ką pamačiau atėmė žadą. Dėl keleto dalykų.
Pirma – organizacija. Tokio susitelkimo, koks buvo gesinant baisų gaisrą Kuršių nerijoje, dar neteko matyti.
Viskas vyko tiksliai, koordinuotai, štabo darbuotojai per racijas reguliavo visas pajėgas. O jos nemenkos – gaisrą gesino ne tik šimtai ugniagesių ir kareivių, tačiau dirbo ir sraigtasparniai, miškininkai, maistą vežė pasieniečiai, vietos verslininkai, dirbo žurnalistai.
Antra, į Kuršių neriją buvo mesta naujausia gaisrininkų technika, didelį pravažumą turintys visureigiai, keturračiai, buvo atgabenta moderni štabavietė, degalų kolonėlė, elektros generatorius. Vienu žodžiu – viskas, ko reikia įvykus nelaimei.
Žurnalistams, tiesą sakant, ten irgi buvo rojus – informaciją tarnybos pateikė operatyviai, išsamiai, nors ir pavargę, tačiau bendravo kantriai ir šiltai. Maža to, žinodami, kad žurnalistai ir visuomenė nori vaizdų iš sraigtasparnio, ugniagesių atstovas surado išeitį.
Į Kuršių neriją atvyko aukščiausia Lietuvoje strėlė – ji mus pakėlė į 45 metrų aukštį – iš ten buvo aiškiai matyti, kur siautėjo gaisras. Strėle pasinaudojo ir štabas – gelbėtojų vadai galėjo savomis akimis pažvelgti iš viršaus ir dar geriau susigaudyti kas vyksta gaisravietėje.
Tą akimirką pajutau begalinį pasididžiavimą tais vyrais, kurie dirbo gaisre. Nuo štabo vado, iki paprasto ugniagesio.
Įsivaizduokite, kalbuosi su ugniagesiais kurie tuo metu autocisterną pildė vandeniu. Abu gelbėtojai suodini kaip velniai, akys stipriai paraudusios nuo dūmų ir nuovargio. Sako, nenori fotografuotis, nes negražiai atrodo. Matote, išsipurvinę.
Nešvarūs, trenkiantys dūmais, bet šie vyrai drąsūs, stiprūs ir puolantys ten, iš kur sveiko proto žmogus tik kuo greičiau neštų kailį. Nesinori kartotis, tačiau šie vyrai tikri didvyriai.
Todėl mane nemaloniai nustebino, kai vietiniai Neringos politikai į televizijos kameras tvirtina, kad nelaimei buvo nepasiruošta.
Gaisre dirbo tie vadai, kurie Kuršių neriją gesino ir prieš septynerius metus. Jie žinojo su kokiu degiu medžiu susiduria, žinojo kaip stabdyti ir atkirsti ugnį, kad ji neplistų.
Įdomu ir tai, kad politikai kalba, jog po ano gaisro nebuvo padarytos mineralinės juostos (tai yra išskirti plotai, kuriuose nėra jokių degių medžiagų).
Priminsiu tik tiek: jeigu ne prieš kelerius metus padaryta 100 m. pločio mineralinė juosta, visa Lietuva būtų stebėjusi kaip pleška Juodkrantė.
