O ką, jei rusai atsiųs dvi kuopas ir sutrins tuos jankius į miltus, arba, dar blogiau, kokias dvi dešimtis tikrai kietų desantininkų ar rausvųjų berečių, o gal net dryžuotųjų glaudžių - itin slaptų specialiųjų pajėgų, kur kiekvienas rusų elitinis kariūnas moka nekvėpuodamas būti po vandeniu dvi savaites ir žino dešimt būdų nukauti priešininką vienu nykščiu? Tada galas, sako jie, ir visiems tiems kariams, ir jų Amerikai, kuri nieko nepadės prieš motulės Rusijos sūnų keršijančios rankos įniršį.
Visa tai jau girdėjome prieš dešimtį metų, Lietuvai stojant į NATO. Rusijos dvigalvis gaidelis tuomet į vieną pusę giedojo, kad Baltijos šalių priėmimas į aljansą yra pavojus ir grėsmė Rusijai, o kita gerkle prikimęs švokštė, kad Baltijos šalių niekas vis tiek neapgins, nes atėję ivanai išspardys užpakalius mums kada panorėję – per 48 valandas. Šio gaidelio psichotropinius spiriukus tuomet lesę asmenys ligi šiol regi tas pačias spalvas: ilgalaikis poveikis, suderintas su natūraliu polinkiu klausytis užkalbėjimų iš Rytų, juos ir toliau veikia.
Tie, kas turi truputį daugiau smegenų vingių, tačiau vis tiek yra kaip arbūzai – viduje skaisčiai raudoni – kalba truputį logiškiau, bet vis tiek kvailai. Jų supratimas yra toks: kam čia tie užsienio kariai, jei NATO sutartis vis tiek siūlo saugumą, nes vienos iš narių puolimas yra visų puolimas? Kam čia spirgėti iš laimės?
Švelniausia, ką galima pasakyti apie šiuos naudingus Kremliaus idiotus, yra tai, kad jie rodo klasikinį naivumo sindromą. „Kam mums kelių policija, jei turime Kelių eismo taisykles? Tik beprasmės išlaidos. Reikia, kad visi važinėtų pagal taisykles.“
Arba dar – kam tau šarvuotos durys, jei yra policija ir teismai? Juk jei kas nors apvogs, policija juos pagaus, teismai nuteis, ir jie atlygins išlaidas. Ar ne taip? Tik paranojikai rūpinasi šarvuotomis durimis.
Naivuoliai galėtų suvokti, kad tokio dalyko, kaip NATO saugumo garantijos, nėra. Tai yra, jos gyvena, kaip sąvoka, popieriuje ir politikų kalbose, bet „saugumo garantija“ yra siekiamybė, o ne realaus gyvenimo faktas. Saugumo garantija yra toks dalykas, kurį galima suprasti, net įsivaizduoti, tačiau pasitikėti ja taip, kaip pasitikite išbandytu plaktuku ir replėmis, nes jie tarnauja jau 20 metų ir dar tiek pat tarnaus, neverta.
Čia panašiai kaip begalinis Dievo gailestingumas, kaip viską nugalinti meilės jėga, kaip teiginys „nė viena motina nenori savo vaikui blogo“ ir kaip Kalėdų Senelio dosnumas kiekvienam pasaulio bambliui, kuris visus metus klausė tėvų – tai geri dalykai, kartais prie jų net priartėjama tiek, kad visai panašu į tiesą. Tačiau nebūtų protinga jais naudotis, kaip struktūriniais elementais, planuojant gyvenimą.
Visiško saugumo garantijų nėra, nes gyvenime apskritai nėra garantijų. Gali būti tik tikimybės įvertinimas, rizikos valdymas ir ateities programavimas, keičiant tikimybę sau naudinga linkme. Kad tai suprastum, reikia pagalvoti apie realų gyvenimą ir nustoti mojavus NATO sutartimi – taip elgiasi nebent pensininkas-skundikas, einantis reikalauti, kad naktinio klubo lankytojai nustotų triukšmauti, nes štai čia parašyta, kad po vienuolikos negalima. Polinkis sureikšminti rašytinius pažadus veda prie nusivylimų. Tikintys popieriukais visada būna mažiau laimingi už tuos, kas labiau tiki apčiuopiamais dalykais.
Šiaip jau net ir Krymo okupacijos neturėtų būti: pagal 1975 m. Helsinkio baigiamąjį susitarimą, Europos sienos yra neliečiamos ligi šiol. Nueikite ir pamojuokite ta deklaracija kokiam rusų kareiviui Kryme, gal perskaitys ir susipratęs išsinešdins.
Nebūna visiškos duomenų apsaugos, totalios gaisrinės saugos, absoliučiai nepavojingų sporto šakų (net ir šaškėmis lošiantieji gali nukristi nuo kėdės, užsigauti į stalo kampą ir atsidurti reanimacijoje).
Lengva suprasti, kad šalis, kurioje yra amerikiečių kariai, yra žymiai saugesnė už tą, kurioje amerikiečių karių nėra, bet jie turėtų būti įvesti, galbūt, jei tą šalį užpuls. Jei JAV kariuomenės batų porų, vaikščiojančių Lietuvos žeme, būtų ne 150, o 15 tūkstančių, būtų dar geriau, ir dar saugiau, tačiau ir 150 yra žymiai geriau už nulį.
Rusijai Lietuvą užpulti dabar yra žymiai kebliau, nei iki JAV karių atvykimo į Zoknius. Maža to, Rusijai buvo parodyta, kad amerikiečiai, kurie galėjo rinktis, ar pasiduoti Maskvos reikalavimams, kad nebūtų didinamos NATO pajėgos Rusijos prieigose, pasirinko jiems nepasiduoti. Ir Lietuva tapo šiek tiek saugesnė.
Ir todėl naujame Šaltajame kare mes šiandien švenčiame vieną nedidelę pergalę. Amerikiečių kareivių batų trypimas Lietuvoje yra gražiausia muzika po NATO naikintuvų griausmo virš Vilniaus. Taip nemuzikaliai, bet nuostabiai, skamba mūsų laisvė.
