Anksčiau apie išrinktuosius buvo sakoma, kad pateko prie lovio. Nieko panašaus, prie mygtuko. Pasirodo, tai populiariausia sporto šaka Gedimino prospekto 53 numeriu pažymėtuose rūmuose: spaudyti mygtukus už į salę nesiteikusius užsukti kolegas.
Prisispaudinėjo tiek, kad net linksma. Ne Lietuvai, žinoma, o užsieniečiams. Juk būtent į juos nutaikyta Seimo patranka su sviediniu, skambiai pavadintu Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pataisomis.
Norai buvo geri: ir referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams rengėjus nutildyti, ir iš prekybos žeme lobstančius spekuliantus pažaboti. Tačiau kur dažnai nuveda tokiais norais grįstas kelias, visi žinome iš tautos išminties lobyno.
Referendumo iniciatoriams už nugaros tyliai kikenę kai kurie stambieji žemvaldžiai dabar gali juoktis visa gerkle. Jei Prezidentūra palaimins tokias pataisas, žemės rinka paprasčiausiai bus užmarinuota. Kas suspėjo prisipirkti, tas laimėjo. O naujokams – špyga taukuota.
Be krūvos dokumentų ir palaiminimų net ir 11 hektarų dabar niekas negalės nusipirkti. Nebent ūkininkus vaizdavę trihektarininkai, tik iš kur jiems pinigų imti? Apie stambius ūkius ar juolab jų plėtrą Lietuvoje bus galima tiktai pasvajoti.
Mat jei jau sieki daugiau nei 500 hektarų, tai esi nebe žemdirbys, o paprasčiausiai spekuliantas. Siurbėlė. Ir visai nesvarbu, kad toks ūkininkas daugiau nei du dešimtmečius prakaitą su visais šeimynykščiais ir kaimynais liejo turėdamas lietuvišką, o ne danišką ar vokišką pasą.
Seimo mygtukų spaudinėtojai tikriausiai buvo užsikimšę ausis, kai to paties parlamento teisininkai jiems mėgino išaiškinti, kad privati nuosavybė yra neliečiama, o žmogus su ja gali daryti ką tik panorėjęs, jei tik nekenks kitiems.
Nė motais jiems buvo ir argumentai, kad po tokių pataisų beveik nė vienas emigrantų nebegalės grįžti ir imtis žemės ūkio. Juk parašyta: taip galės elgtis tik tie, kurie pastarąjį dešimtmetį bent trejus metus gyveno Lietuvoje ir sėjo grūdus ar augino vištas.
Žodžiu, norėjo Seimas ištaškyti klastinguosius svetimšaliams, tik taiklumo pristigo. Užtat dabar su žemėmis sulygins savus. Nors kokius ten „savus“: didžiumai Seimo ufonautų viskas, kas yra už parlamento sienų, – kaip tolimas užsienis.
Visa paguoda, kad yra tokių protingų parlamentarų kaip M.Bastys. Nuramino visus paaiškinęs, kad pataisas tiesiog reikia palaiminti, o po pusmečio bus galima ištaisyti, kai paaiškės, kad jos trukdo patiems žemdirbiams.
Kai girdi tokias kalbas, tiesiog stebiesi, kaip čia dar nepriimtas įstatymas, kad nuo kitų metų eurą galės įsivesti ne visa Lietuva, o tik tie, kurie atmintinai žino, koks jo ir lito santykis, yra pačiupinėję ir apuostę euro banknotus, o iš nukritusios ant grindinio euro monetos skambesio gali nustatyti jos nominalą? Nelabai kas nustebtų, jei ir toks siūlymas Seime sulauktų pritarimo, o paskui jį tektų taisyti.
Praėjusią savaitę parlamentinis Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas irgi pasistengė: pritarė Atmintinų dienų įstatymo pataisoms.
Jei mygtukus paspaus kolegų dauguma, paskutinį gegužės penktadienį kasmet minėsime kaip Gerų žinių dieną. Mat žiniasklaida Lietuvoje skleidžia tiktai blogas.
Įdomu, kokią gerą žinią tokią dieną būtų galima pranešti iš Gedimino pr. 53? Apie tai, kad Seimas paleido pats save arba pavirto kokios nors Žiegždrių psichiatrijos ligoninės filialu?
O gal apie tai, kad tuose rūmuose pagaliau baigėsi proto užtemimas ir mygtukų spaudymo varžybos? Neįmanoma. Baigiantis gegužei balandžio 1-osios nebebūna. Nebent bus priimtos atitinkamos pataisos ir melo bei juokų diena perkelta ten, kur ponams ir ponioms seimūnams patogiau.
