Sunku atsekti pirmąjį paprasto žmogaus paminėjimą politiko kalboje, tačiau akivaizdu, kad jo atsiradimas susijęs su siekiu įtikti tai rinkėjų daliai, kuri trokšta iš politikų girdėti paguodą ir užtarimą, o ne konkrečias jų veiklos gaires. Akivaizdu, kad tiksliai apibrėžti paprastumą socialinių mokslų metodais tiesiog neįmanoma.
Paprastumas tarnauja tik kaip aiški skirtis tarp į postą pretenduojančios politiko ir jo įsivaizduojamos rinkėjų minios lūkesčių. Kitaip sakant, kalbėdamas apie paprastus žmonės kandidatas užmeta tinklą ir siekia sugauti kuo daugiau šiam emocingam kreipiniui palankių žmonių balsų.
Štai kandidatas į prezidentus Bronis Ropė žada pagaliau įsiklausyti į paprastą žmogų, matyt, turėdamas galvoje, kad paprastus žmones vienija bendras iki šiol neįgyvendintas interesas. Tačiau vargu ar ponui Ropei bus taip lengva įsiklausyti į socialines politikos kakofoniją, kurioje skambės ir paprasto žemdirbio, paprasto verslininko, paprasto menininko, ar, tarkime, paprastos moters reikalavimo apginti jų teises.
Kiek kitokią populistinę tendenciją matome, kai kalbama apie siekį bendrauti su žmonėmis paprastai. Kaip vieną iš Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės stiprybių jos padėjėja Ieva Kačinskaitė-Urbonienenė yra įvardinusi pirmininkės gebėjimą su žmonėmis bendrauti, cituoju, jų kalba, be sudėtingų terminų ir išvedžiojimų. Neabejotina, kad ponia Loreta šios kadencijos Seimą tiesiog puošia savo paprastumu, tačiau ar kalbos paprastumas kartais neslepia to, jog siekiama veltis į demagogijos pinkles, išsisukti nuo logiškos argumentacijos ir rėmimosi faktais?
Štai paprastiems žmonėms skirtame Europos Parlamento rinkimų kampanijos vaizdo klipe Darbo partijos (leiboristų) kandidatai žada Europos Sąjungos teisės aktų svarstymu ir priėmimu užsiimančioje institucijoje rūpintis Lietuvos gyventojų algų ir pašalpų klausimais. Žinoma, būtų labai įdomu pamatyti, kurioje plenarinėje sesijoje būtų keliamas toks klausimas, tačiau visgi turėtume pripažinti, kad minėtoji institucija niekaip tiesiogiai nedaro įtakos Lietuvos gyventojų pensijų ar algų reguliavimui.
Taigi šį bandymą kalbėti paprastai galime apibendrintai vadinti tiesiog sąmoningu (dar blogesniu atveju – nesąmoningu) nuklydimu nuo tikrovės.
Šiek tiek susipažinę su tuo, kad kalbėjimas apie žmogų neturi nieko bendro su faktais, konkrečia politine veikla ar netgi socialiniu jautrumu, grįžkime prie to, kam reikalingas toks požiūris. Istorija rodo, kad demokratijos plėtrai būtina diskusija tarp ideologijų, gebėjimas derinti sąmoningų individų interesus. Grėsmė atsiranda tada, kai piliečių interesai suniveliuojami, apie juos pradedama kalbėti abstrakčiai, apibendrintai. Turbūt nebuvo galingesnės organizacijos, bandančios pildyti paprastų žmonių lūkesčius be jų pačių konkrečių pasiūlymų ir aktyvaus dalyvavimo nei totalitarinis komunizmo rėžimas. Tai tik parodo, kad įsiklausymas į neapibrėžto paprasto žmogaus interesus prisideda prie neapibrėžtų valdžios veiksmų.
Dalis politikų Lietuvoje vis dar žvelgia į rinkėjus, kaip į avelių bandą, kuriai reikalingas geraširdis ganytojas, o ne politinio dialogo partneris. Seimo narys Mečislovas Zasčiurinskas abejoja euro įvedimo būtinumu, mat močiutėms kaime nebus aišku, ką daryti su tais eurais ir kaip juos apskaičiuoti. Jam atitaria žemės referendumo organizatoriai, teigdami, kad Lietuvos piliečiams nereikia teisės laisvai disponuoti savo nuosavybe, mat lietuviai išsyk parduos visą žemę užsieniečiams. Tokie pavyzdžiai parodo, kad skambiai ginantys paprastų žmonių interesus, dažniausiai yra tie, kurie nori prisidengdami visuomenės vardu pateikti savo nuomonę.
Nežiūrėkite rimtai į jokį asmenį, pretenduojantį atstovauti jūsų interesus valdžios institucijose, tačiau laikantį jus paprastu žmogeliu, kuris neturi savo politinių pažiūrų, pasiūlymų ir laukia tik keliais litais didesnės pašalpos ar mistiškai apibrėžto minimalaus atlyginimo išganymo. Norite politikų atsakomybės? Verskite juos kalbėti atsakingai, faktų ir analizės kalba, pagrindžiant savo teiginius, o ne bėgant į užuojautos ir supratingumo visiems retoriką.
Nuo to, ar išmoksime matyti ir gerbti individualumą tiek savyje, tiek kituose, išmoksime reikalauti konstruktyvaus ir pagarbaus kalbėjimo iš savo valdžios atstovų, priklausys kokioje Lietuvoje gyvensime – paprastoje ar ypatingoje.
