Taip jau yra – Tarptautinę darbo dieną, savo ištakomis neturinčią nieko bendro nei su sovietmečiu, nei apskritai su Rusija, sovietai taip išeksploatavo, jog ji tapo nuo jų neatsiejama panašiai, kaip svastikos ženklas nuo hitlerinės Vokietijos. Purvinai ideologijai labai lengva suteršti niekuo dėtą simbolį – taip, jog net užmirštama, ką jis reiškia iš tiesų, pats savaime. Tad kokia ta tikroji, nesuteršta gegužės 1-osios prasmė?
Darbo dienos trukmė – 8 valandos, per savaitę – ne daugiau kaip 40 valandų. Šią taisyklę, įtvirtintą ne tik Lietuvos Darbo kodekse, žino net ir mokinukai. Taip pat jie žino, kad tėčiai ir mamos dažnai priversti darbe užsibūti gerokai ilgiau. Nes reikia. Bijo netekti darbo. Bijo, kad sumažės ir taip nedidelis atlyginimas. Bijo viršininko priekaištų.
Galbūt už viršvalandžius mokama brangiau, todėl grįžę, kai vaikai jau eina miegoti, tėvai dėmesio stoką jiems kompensuos žaislais? Nejuokaukite! Paprašyti papildomai sumokėti už viršvalandžius darbovietėje ko gero būtų neregėtas įžūlumas...
Jeigu, skaitydami pastarąsias pastraipas, atpažinote bent šį bei tą iš savo ar savo artimųjų gyvenimo – jūs nepelnytai nusigręžiate nuo gegužės 1-osios šventės, nes ji skirta būtent tokiems, kaip jūs. Kad, jei gėdijatės žygiuoti su transparantais ar garsiai pareikšti apie paminamas jūsų kaip darbuotojo teises, panaudotumėte šitą laisvadienį bent jau internete susirasti ir pasiskaityti Darbo kodeksui.
Išduosiu paslaptį – skaičiai kartais turi magiškos galios. Straipsnių ir punktų numeriai, drąsiai ištarti direktoriaus kabinete, kartais suveikia kaip burtažodžiai. Ypač, jeigu juos tariate ne vienas, o su grupe kolegų, prieš tai viską aptarę per parūkymo pertraukėlę.
Apie darbo dienos trukmę užsiminiau ne veltui. Būtent nuo jos viskas ir prasidėjo. Ne, ne sovietmečiu, ne Rusijoje. Tai nutiko 1886 m. JAV, Čikagoje. Būtent ten gegužės 1-ąją žmonės išdrįso pareikalauti to, kas šiandien bent jau formaliai įrašyta Darbo kodekse – ne ilgesnės kaip 8 valandų trukmės darbo dienos.
Įsisiūbavusios demonstracijos buvo žiauriai numalšintos, žuvo šeši demonstrantai. Kaip ir galima tikėtis, protestai įsisiūbavo dar labiau, reaguojant jau ir į žiaurius policijos veiksmus. Sprogusi savadarbė bomba išprovokavo susišaudymą.
Aštuoni žuvę iš policijos pusės, keturi iš demonstrantų, kelios dešimtys sužeistų. Ir po to sekusios mirties bausmės aktyvistams. Tokia kruvina buvo darbuotojų kovos už darbo sąlygas ir teisingą atlygį pradžia. Tad raudona spalva, atsimenant šiuos įvykius, šventės simbolikoje netgi labai pateisinama ir suprantama.
Tarptautine darbininkų solidarumo diena gegužės 1-oji paskelbta 1889 m. Paryžiaus 2-ajame tarptautiniame kongrese. Šiandien ji minima daugiau kaip 140 pasaulio šalių. Vienos šalys „Darbo dieną“ mini gegužės 1-ąją, kitos – pirmąjį gegužės mėnesio pirmadienį.
Lietuvoje, atkūrus nepriklausomybę, šventės atsisakyta kartu su visa alergija sovietmečiui, bet nuo 1996 m. ji sugrąžinta kaip valstybinė šventė – ne sovietinė, o bendražmogiška, kokia visada ir turėjo būti.
Svarbiausios Darbo kodekso garantijos
Darbo laikas. Darbo laikas negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt valandų per savaitę. Kasdieninė darbo laiko trukmė neturi viršyti aštuonių darbo valandų. Maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų.
Darbuotojo viršvalandinis darbas per dvi dienas iš eilės neturi viršyti keturių valandų ir šimto dvidešimties valandų per metus.
Švenčių dienų išvakarėse darbo dienos trukmė sutrumpinama viena valanda.
Atlyginimas. Už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio.
Už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį.
Už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis.
Atostogos. Kiekvienas darbuotojas turi teisę į minimalias 28 dienų per metus atostogas. Jeigu į atostogų laiką patenka šventinė diena, atostogos atitinkamai pailgėja (tiesa, savaitgaliams tai negalioja). Tam tikrais atvejais darbuotojui priklauso pailgintos ir papildomos atostogos.
Jeigu išeinate iš darbo, neišnaudoję visų jums priklausančių atostogų, visiškai nepriklausomai nuo atleidimo priežasties turite teisę pasirinkti – nukelti atleidimo laiką ir pasinaudoti sukauptomis atostogomis ar pasiimti piniginę kompensaciją („atostoginius“).
Atleidimas iš darbo. Darbdavys negali atleisti iš darbo nėščių moterų (nuo to momento, kai pateikiama pažyma apie nėštumą), asmenų, auginančių vaikus iki 3 metų (išskyrus atvejus, kai įmonė visiškai likviduojama).
Dideli apribojimai atleisti iš darbo sergančius, laikinai nedarbingus asmenis, taip pat atostogaujančius darbuotojus. Ribojamas ir darbuotojų atstovų (išrinktų į „profsąjungų“ valdžios organus) atleidimas iš darbo.
Išeitinė išmoka. Atleidžiant iš darbo ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys privalo jam išmokėti 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Jeigu įmonėje dirbote ilgiau – išmoka bus didesnė. Už išdirbtus 3-5 metus privalote gauti 3 mėnesių, 5-10 metų – 4 mėnesių, 10-20 metų - 5 mėnesių, o daugiau kaip 20 metų – 6 mėnesių savo vidutinio atlyginimo dydžio išeitinę išmoką.
Tačiau išeitinė išmoka nebus mokama, jeigu parašysite pareiškimą išeiti iš darbo šalių susitarimu arba darbuotojo prašymu, taip pat pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai.
