Stichines nelaimes nelengva numatyti, dar sunkiau užkirsti joms kelią. Bet šį kartą, atrodo, buvo galimybė bent gerokai sumažinti gaisro mastą.
Pirmiausia nebuvo jokia paslaptis, kad šalies miškuose labai padidėjęs gaisrų pavojus. Generalinė urėdija visas girininkijas įpareigojo akylai stebėti žaliuosius masyvus.
Bet Neringos miškininkai kažkodėl nusprendė dar palaukti. Gaisras kilo keliomis dienomis anksčiau, nei jie buvo numatę pradėti nuolatinį budėjimą.
Kad pleška jų miškai, pastebėjo ne Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) tarnybos, o kitapus marių budėję Kretingos urėdijos specialistai.
KNNP darbuotojai puolė gesinti gaisro tik tada, kai ugnis jau buvo plačiai išplitusi ir virš Smiltynės kybojo tirštų dūmų stulpas.
Atskubėjusiems keliems šimtams ugniagesių gesinti gaisrą buvo labai sunku – jų automobiliai strigo smarkiai išklampotuose miško keliuose, vienas net sudegė. Negana to, paaiškėjo, kad vienintelio vandens tiekimo punkto siurbliai neveikė.
Pasekmės: išdegė 120 hektarų Smiltynės teritorijos, dar neapskaičiuota, kiek valstybei atsiėjo beveik dvi paras trukusi gelbėjimo operacija, bet aišku, kad nuostoliai dideli.
Telieka pasiguosti, kad pavyko išvengti baisesnės bėdos. Jei gaisro dieną būtų pūstelėjęs stipresnis šiaurės vakarų vėjas, ugnies lavina galėjo nusiristi iki Juodkrantės ir paversti šią unikalaus gamtos ir kultūros paveldo gyvenvietę pelenais.
Specialistų komisija ir prokurorai aiškinasi, kas kaltas. Natūralu, kad žvilgsniai krypsta į KNNP darbuotojus, galima sakyti, pramiegojusius gaisrą.
Vidaus reikalų ministro „tvarkiečio“ D.Barakausko nuomone, Kuršių nerijos sergėtojus net reikėtų teisti.
Vargu ar bus imtasi tokių griežtų priemonių.
Regis, nelaimės aplinkybių tyrimas gali virsti tik valstybės institucijų pasistumdymu. Tokių įtarimų jau kyla. Tokiu atveju ir po antro didžiulio gaisro Kuršių nerijoje vėl nebus pasimokyta.
KNNP direktorė A.Feser, tiesa, šias pareigas einanti tik metus, negalėjo atsakyti, kodėl netoliese gaisravietės stovinčiame 15 metrų aukščio stebėjimo bokšte niekuomet nebūna eigulių, bet visaip stengėsi sumenkinti gaisro žalą.
Valdininkė aiškino, kad stambūs gyvūnai spėjo pasprukti nuo ugnies, o esą nudegusių kalnapušių stagarai – puikus biokuras, kurį pavyks sėkmingai parduoti. Galima pamanyti, kad gaisras KNNP leis net pasipelnyti.
Neringos savivaldybę dabar versti visą kaltę dėl gaisro R.Baškytės vadovaujamai Valstybės saugomų teritorijų tarnybai (VSTT) ir ankstesnei KNNP vadovybei galbūt skatina ir įsisenėję konfliktai dėl nelegalių pastatų.
Tačiau itin uoli paminklosaugininkų kova su tikrais ar tik tariamais Kuršių nerijos niokotojais iš tiesų kelia daug klausimų.
Ar tikrai svarbiausias VSTT ir KNNP uždavinys nugriauti visas daržines, palėpes, priestatus, pavėsines, kurios neva gadina vaizdą ir pastatytos neteisėtai?
Net septynerius metus vykęs bylinėjimasis dėl vadinamųjų Preilos botelių, regis, baigsis taikiai – šie statiniai bus pertvarkyti, pritaikyti buriuotojams ir griauti jų neprireiks. Bet Juodkrantėje ant marių kranto stovėjęs restoranas jau nuverstas ir jo savininkas ketina prisiteisti iš valstybės 4 mln. litų.
Suprantama, nepaisyti įstatymų reikalavimų nevalia. Griauti nelegalius statinius ar bent privesti pertvarkyti juos pagal teisės aktų normatyvus yra valstybės pareiga.
Bet Kuršių nerijoje padėtis daug painesnė.
Ne vienu atveju ginčytini pastatai išdygo jų statytojams pasirūpinus visais leidimais, įskaitant KNNP direkcijos ir jai vadovaujančios VSTT pareigūnų parašus.
Kai patys paveldosaugininkai iš pradžių laimina statybas, o vėliau energingai bylinėjasi, kad tokie statiniai būtų nugriauti, nepaisant valstybei gresiančių milijoninių nuostolių, jau galima abejoti jų darbo efektyvumu.
Be abejo, dantį ant paveldosaugininkų griežiantys asmenys ir įstaigos dabar gali pagrįstai klausti, kodėl jie geba tik įnirtingai ginti Neringą nuo neva jos vaizdą gadinančių pavėsinių, o gaisrą pražiopsojo.
Gal reikėtų aiškiau susidėlioti prioritetus ir suprasti, kad vos 4 proc. KNNP teritorijos užimančių Neringos gyvenviečių kartais ir perdėtas saugojimas nuo bet kokių naujų statinių nėra pats svarbiausias paveldosaugos uždavinys?
Po gaisro kilo abejonių, ar teisūs paveldosaugininkai, kategoriškai priešindamiesi ir tilto per Kuršių marias statybai, stabdydami Nidos oro uosto rekonstrukciją, nederindami plento Smiltynė–Klaipėda remonto projekto. Šie infrastruktūros objektai būtų labai pravertę ugniagesiams.
Kol neįvyko nauja, gal net dar didesnė nelaimė, įvairios institucijos, užuot kariavusios, turėtų rasti bendrą kalbą ir pagaliau imti saugoti Kuršių neriją ne bukais biurokratiniais draudimais, o garantuoti realią ir efektyvią šio išskirtinio Lietuvos turto priežiūrą ir puoselėjimą.
