Prezidentės reitingai nors visada buvo aukšti, bet stipriai šokinėjo, priklausomai nuo įvairių mūsų valstybės vidaus politikos įvykių ir pačios prezidentės žingsnių. Jų gali ir nepakakti laimėti jai pirmajame rinkimų ture, o, jeigu prireiktų antrojo turo, įsijungtų jau visai kitokia politinė aritmetika. Tada viską lemia išėjusio į antrąjį turą kandidato sugebėjimas sugaudyti balsavusiųjų už kitus kandidatus balsus.
Rinkimų kampanijai prasidėjus, D.Grybauskaitė vis dažniau yra priversta tarti kažką daugiau svarbiais mūsų valstybei politikos klausimais. Ji dalyvauja televizijos debatuose su kitais kandidatais, o tada gali pasitaikyti klaidų. Iki šiol ji galėjo kalbėti trumpomis, kapotomis frazėmis, pateisindama ryžtingos prezidentės įvaizdį.
Tie debatai galėjo būti nemažu išbandymu visiems kandidatams, įskaitant D.Grybauskaitę, bet iki šios savaitės ketvirtadienio konkurentai nedrįso kritikuoti nei vienas kito, nei šaliai vadovaujančios prezidentės. Todėl buvo neaišku, kaip jie nori laimėti. Ir tik debatuose apie korupciją tai pasikeitė. Pagrindiniu taikiniu dažnai buvo prezidentės darbas šioje srityje, deja, visai ignoruojant dar ir kito kandidato, Artūro Zuoko, indėlį į korumpuotos valstybės susikūrimą Lietuvoje. O, kaip bus kitos savaitės debatuose apie užsienio politiką?
Iki šiol D.Grybauskaitė tik tada sutikdavo duoti interviu, jei žinojo, kad aštrių, netikėtų klausimų nebus. Per televizijos debatus daug kas atsiduria ir kiekvieno kandidato rankose. Kaip Prezidentūra įtikino dalį įtakingų žiniasklaidos priemonių skleisti apie jos valdymą tik gerą žinią, yra iki šiol paslaptis. Bet, aišku, kad ši politika davė ir savo vaisius: didžiulius prezidentės reitingus, nebūdingus teisinėms, demokratinėms valstybėms.
Ar daug kas girdėjo, kad kelis pirmus metus D.Grybauskaitė dėl jos vykdomos užsienio politikos, ypač JAV atžvilgiu, stipraus ignoravimo Europos Sąjungos ( ES) Rytų partnerystės šalių, dėl bičiulystės su Baltarusijos diktatorišku prezidentu Aleksandru Lukašenka, sulaukė nemaža kritikos už mūsų valstybės ribų? Britų savaitraščio „The Economist“ politikos apžvalgininkas Edwardas Lucas prieš tris metus pripažino, kad daug jo kolegų iš Briuselio, Stokholmo, Varšuvos, Talino ir Vašingtono nesuvokia, ką Lietuva daro. Jis citavo ir aukšto JAV pareigūno žodžius, kad D.Grybauskaitė Baltuosiuose rūmuose dėl jos politikos nėra laukiama.
Gana pasyviai elgėsi D.Grybauskaitė Rytų partnerystės šalių atžvilgiu, Lietuvai pirmininkaujant ES tarybai. O Vakaruose, už Lietuvos ribų netrūko prisimenančių jos mestą frazę, kad skurdžiai, t.y. ES Rytų partnerės, jai yra neįdomūs. Vėliau dar buvo ir kita žinia: kad ji dirbs su Vakarais, o Vyriausybė tegu vykdo Rytų politiką.
Gal todėl D.Grybauskaitė net nesureagavo, kai lapkričio 30 d. naktį specialios pajėgos ,,Berkut“ žiauriai sumušė protestavusius studentus Kijevo Maidane, o Lietuva, ir pirmininkaudama, sugebėjo palikti visus svarbiausius Rytų partnerystės klausimus spręsti kitoms šalims. Visų pirma Lenkijai ir Vokietijai. Po to, kai Vilniuje Ukraina nepasirašė Asociacijos sutarties su ES, mūsų valstybę tarsi kažkas išjungė iš kitų darbų, nors pirmininkauti reikėjo dar mėnesį. Lietuvoje sklido tik savigyra savo pirmininkavimui be jokių kritiškų gaidų.
Tačiau vėliau, matyt, viešųjų ryšių specialistai pašnibždėjo į ausį D.Grybauskaitei, kad įvykiai Ukrainoje gali būti labai palankūs jos galimybėms būti išrinkta antrai kadencijai, jeigu ji tuo sugebės pasinaudoti. Tada išgirdome ir prezidentės siūlymą atvykti pasigydyti į Lietuvą sužeistiems Maidano aktyvistams, o ji pati dar ir aplankė juos ligoninėje, ką parodė mūsų televizija, taip demonstruojant jos rūpestį ir ligoniais, ir Ukraina. V.Putino agresyvių veiksmų Ukrainoje akivaizdoje atsiranda papildomas didžiulis dėmesys Lietuvos vadovei. Tiek užsienyje, tiek mūsų šalyje. Užmiršę buvusį požiūrį į netinkamą D.Grybauskaitės užsienio politiką, į Lietuvą atvyksta įtakingi JAV senatoriai, o NATO valstybės rodo pasirengimą saugoti mūsų šalį. Pačioje Lietuvoje tokios grėsmės akivaizdoje kyla noras matyti politikus kartu ieškančius mūsų valstybės saugumo kelių, lyderį, galintį telkti, o ne skaldyti. O tada, labai natūralu, žmonių akys krypsta į esamą šalies vadovą.
Šis išaugęs dėmesys Rusijos agresyvių veiksmų Ukrainoje kontekste, matyt, tikrai galėtų pridėti jai dar daugiau populiarumo, jeigu ne viena aplinkybė. Prezidentė bent iki šiol nepasižymėjo savybėmis, kurios padėtų sutelkti žmones. Tai yra jos esminė yda. D.Grybauskaitė viską norėjo valdyti viena.
Ar kilusios grėsmės akivaizdoje ji gali keistis? Labai svarbu, kad laimėtų komandinio veikimo šalininkas. Ar bus pakalbėta kitų debatų metu ir apie komandinio darbo stoką, taip pat ir užsienio politikoje? Įskaitant ir tai, kodėl D. Grybauskaitė nušalino nuo dalyvavimo ES viršūnių susitikimuose premjerą A. Butkevičių.
Politikai vis labiau bijo prezidentės. Jos metinio pranešimo pirmą kartą nekritikavo nei viena Seime esanti partija. Ne tik konservatoriai ir liberalai, remiantys D.Grybauskaitę, bet ir partijos, iškėlusios šiuose rinkimuose savo kandidatus. Net ir Darbo partija, kurios lyderių blogų darbų medžioklė ne be prezidentės įtakos įgavo valstybinį mastą, deja, ignoruojant likusią politinę korupciją. Tada ir Darbo partijos byla teisme trumpam pajudėjo, nors po to vėl užstrigo, atlikusi savo vaidmenį, kaip viešųjų ryšių akcija ir dabar laukia senaties, kaip kitos panašios bylos po to, kai Viktoras Uspaskichas, matyt, bus išrinktas į Europos parlamentą. Politikai nedrįsta pripažinti, kad prezidentės paskelbta kova su korupcija, iš tikrųjų, vyko tik pirmus keletą metų, kai buvo pateikti Seimui (neretai dėl to, kad reikalavo visuomenė ir žiniasklaida), antikorupciniai įstatymai. Vėliau, nepaisant D.Grybauskaitės įtakos teisėsaugai, tai virto labiau viešų ryšių akcija. Bijoma pasakyti, kad energetikos sektoriaus išskaidrinimo Lietuvoje irgi nepamatėme per D.Grybauskaitės vadovavimo metus, o kai kurie, galimai, energetikų pinigais remti politikai, dalyvauja ir šiuose rinkimuose. Nepaisant visų pažadų sumažinti mokesčius už šilumą, sąskaitos šią žiemą buvo baisios. Tie, kas norėjo, netrukdomai toliau susirinko didelius pinigus iš mūsų kišenės. Nors buvo sakyta, kad taip daugiau nebus.
Prezidentūros iniciatyva Seimas priėmė V.Putino Rusijos dvasiai artimą, o ne Europos teisinių, demokratinių šalių taisykles atitinkantį įstatymą, įtvirtinantį valdžios kontrolę visuomenės gyvenimui. Prieš tai dar buvo paverstos kišeninėmis ir šalies tarnybos, tokios, kaip Generalinė prokuratūra ir VSD, kurios vadovus dabar ir prezidentė kritikuoja. Bet, ar ne jos nurodymus jie vykdė? Kokia yra prezidentės atsakomybė už tai?
Tik prieš rinkimus rasta dingstis Generalinį prokurorą atleisti, bet ne už tuos darbus apie ką vakar užsiminta. Neatskleidus FNTT vadovų atleidimų užkulisių, (o vakar prezidentė parodė, kad, deja, nėra pajėgi to pati padaryti), nesuprasime ir, kokia kišeninė buvo paversta teisėsauga D.Grybauskaitės vadovavimo metais. O slepiama nuo Lietuvos žmonių iki rinkimų labai daug. Prezidentės veikla, balansuojanti ant apkaltos ribos. Paskutinę rinkimų savaitę D.Grybauskaitės rinkimų koziriu tampa agresyvi V. Putino politika. Įvykiai Ukrainoje nerimsta, situacija kaista. Lietuvos žmonėms svarbu, kad šaliai vadovautų provakarietišką politiką vykdantis asmuo. D.Grybauskaitė laiku susiorientavo ne tik Ukrainos politikoje. Ji dabar save pateikia ir, kaip provakarietišką politikę. Tai, kad už šios politikos stoką ji buvo anksčiau kritikuota, yra iki šiol nutylima.
Be to, D.Grybauskaitei stipriai pagelbėja Rusijos žiniasklaida, keldama klausimus dėl vadinamų jos gyvenimo puslapių Leningrade. Bet kuria iš Rusijos ateinančia kritika, natūralu, Lietuvos žmonės netiki. O Lietuvoje spaudos laisvė per šiuos kelis metus susiaurėjo. Dalis mūsų žiniasklaidos kritikuoti prezidentę vengia. Kai kurios dirba tarsi Prezidentūros viešųjų ryšių skyrius.
Taip nemažas procentas Lietuvos gyventojų, kaip ir V.Putino Rusijoje, įtikėjo valstybės vadovo: kovotojo su korupcija ir oligarchais, skurdžiai gyvenančių žmonių globėjo, vienintelio valstybės interesų gynėjo įvaizdžiu. Tik Rusijoje tas interesų gynimas yra suprantamas, kaip antivakarietiška politika, o Lietuvoje - provakarietiška ir proeuropietiška politika.
Vadinamoji kova su korupcija ir politika Rusijos atžvilgiu tikrai yra tie pagrindiniai veiksniai, užauginę D.Grybauskaitės reitingus per jos valdymo metus. Bet tai nebūtų įmanoma be žiniasklaidos vaidmens. Štai Lietuvoje buvo paskleista žinia, kad D.Grybauskaitė - potenciali kandidatė į Europos Sąjungos vadovus ar net į Jungtinių Tautų Generalinius sekretorius, nors toks klausimas nebuvo šiose institucijose svarstytas.
Netikėtai mūsų apžvalgininkų, politologų, kai kurių Vakarų politikų paklausus, nenuostabu, kad išgirdome ir mandagių pasamprotavimų: kodėl gi, ne. O žmonėms siunčiama žinia: štai kokią vadovę turime, nutylint, kad vis daugiau mūsų partneriams kyla klausimų dėl jos valdymo stiliaus, nebūdingo demokratinėms šalims.
Yra labai daug įvairių žingsnių, kurie mūsų žiniasklaidos buvo išpūsti ir nutylėti, todėl Lietuvos žmonės dažnai vertina tik prezidentės D.Grybauskaitės sukurtą įvaizdį, o ne jos politiką. Ir jis, tas įvaizdis, kol kas turi realiausias galimybes laimėti rinkimus, nes baimė apie tai kalbėti iki praėjusio ketvirtadienio kaustė Lietuvą. Atskirų visuomenininkų pastangos į tai atkreipti dėmesį, negalėjo atsverti kitos pusės pastangų.
Štai, kodėl ir kai kurios partijos, visų pirma liberalai ir konservatoriai, nepastebėjo, kad remia kandidatę, kuri nei konservatyviomis, nei liberaliomis vertybėmis nepasižymi. Tą patį galima pasakyti apie tautiškos orientacijos žmones, kurie dabar net ir mitinguose prieš rinkimus nori iškelti D. Grybauskaitės vaidmenį tautiškuose klausimuose, nors iki rinkimų jai tai nebuvo svarbu.
Bet dėl Rusijos veiksmų, sukurto kovotojos su korupcija įvaizdžio D.Grybauskaitė minėtų partijų politikams ir jų rėmėjams šiandien yra gera kandidatė. Nors visi kandidatai į prezidentus nėra nei prorusiški, nei antivakarietiški. Ir tik Valdemaras Tomaševskis pasimetė tarp lojalumo Lietuvai bei kitai valstybei, į ką atkreipė dėmesį Lietuvos teisingumo ministras.
Žinau, kad dalis Lietuvos žmonių priešiškai sutinka bet kokią kritiką D.Grybauskaitei ir ieško jai užpakalinių minčių: tarnystės oligarchams ar dar kitam. Parašiau šį straipsnį, remdamasis savo sąžine ir įsitikinimais. Interneto portale, kuriame, žinau, straipsnis net ir nepatogus aukštiems politikams, pasirodys. Nedalyvauju rinkimų kampanijoje, neremiu jokių kandidatų, kad galėčiau laisvai vertinti pastarųjų metų Lietuvos politiką.
Prieš dešimt metų parėmiau prezidento rinkimuose Rolandą Paksą, kuris, kaip ir D.Grybauskaitė gražiai kalbėjo apie kovą su korupciją. Kaip išaiškėjo vėliau, ta kova buvo mitas. Visai, kaip dabar D.Grybauskaitės veikla, nors ji pirmus kelis metus irgi galėjo žadinti tam tikrų vilčių. Ši kandidatė savo veiksmais politikoje labai panaši į R.Paksą. Rašau tai tik todėl, kad ir kiti, kas sieja viltis su D.Grybauskaite, neapsigautų.
Nežinau, kaip kitiems Lietuvos žmonėms, bet man ši trumpa rinkimų kampanija neatsakė dar į labai daug klausimų. Tų atsakymų nėra nei kandidatų į prezidentus anketose, nei jų pasisakymuose televizijos debatų laidose. Norėtųsi ateityje, kad rinkimų kampanijai būtų skirta bent dvigubai daugiau laiko, nes daug labai svarbių klausimų taip ir liko už šių diskusijų borto: švietimo ir kultūros politika, reali savivalda ir t. t.
Suspaudęs į vieną straipsnį parašiau mintis apie du svarbiausius klausimus: korupciją ir užsienio politiką, o taip pat kiek galėjau, paliečiau aukščiausios valdžios valdymo ypatumus Lietuvoje, santykį su visuomene ir piliečiais per paskutinius penketą metų.
Padariau tai dėl to, kad norėčiau, jog, kas belaimėtų šiuos rinkimus, (kai kas iš apžvalgininkų prognozuoja, kad ir vieno rinkimų turo gali pakakti), minėtos politikos ydos būtų ištaisytos. Ne tik agresyvi Rusijos politika augina aukščiausios valdžios reitingus Lietuvoje. Tai nulemia ir Lietuvos politinio bei visuomeninio gyvenimo ydos.
