Šeštoji kolona, dalis Rusijos prezidento aplinkos, esanti valdžioje, bet neatsisakiusi liberalizmo prietarų, esą slapti atgimstančios imperijos priešai. Likę valdžioje jie ateityje gali pakišti koją šiuo metu „istoriją kuriančiam“ V.Putinui.
A.Dugino įsitikinimu, pasaulio istorijoje vyksta esminis lūžis: prieš du dešimtmečius „pažeminta“ Rusija vėl tampa didžiosios politikos žaidėja, pasaulis, greta JAV, Europos Sąjungos, Kinijos, kuriantis Eurazijai, iš vienpoliarinio, kuriame dominavo JAV, taps daugiapoliariniu.
Dabartinė Ukraina laikoma tik lemiamų ateities įvykių pretekstu ir poligonu.
Rusijos akademinėje visuomenėje į A.Dugino teiginius rimtai nežiūrima, kaip ir į jo bandymus geopolitiką pristatyti kaip mokslinę discipliną.
Tačiau aiškų fašistinį atspalvį turintis žodynas žiniasklaidoje intensyviai platinimas ir, sociologų teigimu, suranda vis palankesnę dirvą skleistis.
Savo kalbose V.Putinas nemini A.Dugino pavardės ir necituoja jo tekstų, bet Eurazijos sąvoka, išreklamuota minėto ideologo, vis dėlto jau tapo oficialiu Kremliaus politiniu ekonominiu projektu.
Dar prieš kelerius metus buvo šaipomasi iš Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų sąjungos, o štai dabar po V.Putino, N.Nazarbajevo ir A.Lukašenkos susitikimo Minske balandžio pabaigoje jau skelbiama, nors ir su asmeninėmis išlygomis, apie būsimą Eurazijos ekonominės sąjungos įkūrimą.
Po dešimties metų planuojama ir politinė integracija. Laukiama Armėnijos ir Kirgizijos prisijungimo.
Neužtruko savo komentarais susitikimą palydėti ir duginiškos pakraipos ideologai. Jų tikėjimu, Eurazija gali tapti rimta atsvara Europos Sąjungai ir net būti pranašesnė už ją. Euraziją esą sieja dvasinis psichologinis bendrumas ir ji gali sukurti bendrą ideologiją, o ES bendros ideologijos neturi, ji pagrįsta ekonominiais interesais.
Šiuolaikinėse visuomenėse ideologijų vaidmuo vis menkesnis. Senos žlugo arba sparčiai miršta, naujos kol kas tik popieriuje. Net partijų programose dažnai sunku susigaudyti, kokiai pažiūrų sistemai jos priklauso.
Išnyko su privalomomis ideologijomis susijusi intelektualinė baimė neteisingai suprasti, pamiršti cituoti, o juo labiau kritikuoti. Kartai, gimusiai jau laisvoje valstybėje, sovietinių laikų atmosferą net sunku paaiškinti.
Po viso to, kas buvo patirta iki ideologinės imperijos žlugimo, sunku įsivaizduoti, kad kokia nors valstybė pradėtų kurti naują privalomą filosofiją ir net gimtadienio proga nepamirštų padėkoti jos kūrėjams.
Paskaitęs dabartinių „tikrosios Rusijos“ kūrėjų veikalus nejučiomis imi svarstyti: tai nesusipratimas, trumpas proto nuopuolis ir laikina - kaip kokia nors infekcija.
Negi žmonės vėl nori kartoti buvusias beprotybes? Net ir pavargęs protas šnibžda: realiai nieko neįvyks. Tai, kas rašoma, yra pramanas, o Kremliaus veiksmai - žlugusios imperijos paskutinės konvulsijos. Ir vis dėlto širdyje krebžda nerimas. O jeigu? Ukraina juk ne pramanas. Ir kažin ar laikina? Kas Rusijoje vyksta? Kas atsitiko?
Geriausias pastaruoju metu užtiktas rusų intelektualo atsakymas, patvirtinantis posakį apie menką galimybę suprasti Rusiją protu, buvo taiklūs rašytojo M.Velero samprotavimai.
Jis klausia: kas atsitiko? Nieko ypatingo. Tik dabartinės Rusijos komunistų partijos vadovas G.Ziuganovas, kurio pirmtakai išžudė caro šeimą, dabar cerkvės chore gieda „Dieve, saugok carą“. O kodėl A.Solženicynas, už kurio knygų platinimą sovietmečiu žmonės sėsdavo į kalėjimą, B.Jelcino teiktą apdovanojimą priėmė tik iš V.Putino rankų ir dar pareiškė: Ukrainą geriausia padalyti?
Paklausti lengviau negu atsakyti. Net tie, kurie gyvenome po okupacijos padu, ne visas situacijas, susijusias su Rusija, pajėgtume įtikinamai paaiškinti. Ir kuo toliau, tuo paviršutiniškiau šią gigantišką ir sudėtingą valstybę pažįstame.
Turime daug kvalifikuotų ekonomikos analitikų, tačiau neteko užtikti straipsnio, analizuojančio Eurazijos kūrimo galimybes. Apie padėtį Rusijos ekonomikoje dažniausiai perpasakojami tyrimai iš Vakarų Europos. Vos keli straipsniai skirti Rusijos ideologinėms naujovėms.
Daug dėmesio mūsų valstybėje skiriama Maskvos propagandos draudimams. Tačiau jokio pavojaus, kad Rusija savo „idėjomis“ užkrės Lietuvą, nėra. Pavojus slypi pačioje Rusijoje, bet nežinome, kokia jo kilmė.
Vakarai tebėra įsitikinę, kad dabartinis Rusijos elgesys yra ne visuomeninė, bet grupės Kremliaus politikų asmeninė problema. Todėl ir svarstomos įvairaus laipsnio daugiausia į asmenis nukreiptos sankcijos.
Galbūt viliamasi, kad atsipeikėję Rusijos gyventojai vėl išeis į gatves prieš pražūtingą valdžios politiką. Pajutusi realų pavojų Rusijos ateičiai nesnaus ir A.Dugino aprašoma „šeštoji kolona“?
Deja, duginiškoji ideologija lyg Krymo žalieji žmogeliukai pamažu okupuoja Rusijos gyventojų sąmonę - „šeštoji kolona“ bus greitai demaskuota ir pastatyta į penktosios kolonos gretas.
