Norėčiau, kad būtų kitaip, tačiau vis gi čia ne tas atvejis, kai prisuktas žaislas nurieda jam skirtą atkarpą pagal suspaustos ir atlaisvintos spyruoklės energijos išteklius, jos standumo amplitudę, - po to staiga sustodamas. Taigi ši istorija bjauri dar ir dėl to, kad Rusija, kaip atrodo, jau nebegali sustoti, didindama pasaulio pavojingumą, net dėl tokių natūralių priežasčių kaip išsekimas, išsieikvojimas, resursų praradimas arba fizinis bei metafizinis nuovargis.
Jeigu Rusija stabtelėtų mažindama pavojingas chaoso skleidimo apsukas, tai V.Putinas, - nesunku įsivaizduoti, - išlėktų aukšta trajektorija iš savo balno į visišką politinę nebūtį. Taigi, kaip atrodo, tik tokių apsukų tempo spartinimo kaina režimas gali išsaugoti savo išlikimo didesnę ar mažesnę tikimybę, kitaip tariant, bandydamas išlikti toje pačioje vietoje, režimas privalo spartinti tempą iki begalybės, šuoliuoti artėjančios prarajos linkme. Tarkime, toks nepavydėtinas yra narkomano likimas, kai tą patį pasitenkinimą gali sukelti tik vis didesnės dozė.
Taip yra dėl to, kad V.Putinas pažadėjo atstatyti didelėse teritorijose išsibarsčiusios rusų populiacijos savigarbą, įgyvendindamas avantiūrines užmačias, drauge tokiu būdu pažadindamas pačius bjauriausius ruso sielos demonus, sukeldamas nepamatuotas, isterines nuotaikas, kraštutinai nesveikus užsidegimus.
Žinia, valstybinio gyvenimo ritmikos palaikymas remiantis isterine energetika, be visa ko kito, įpareigoja didinti ideologinio kvaitinimo dozes, intensyvinti smegenų išplovimo vajus, kartu pasibjaurėtinus nusižengimus tarptautinei teisei ir moralei bandant maskuoti dar didesniais nusižengimais. Šiandien Rusija yra ištikta isterinio šoko šalis, visiškai praradusi supratimą apie realius pasirinkimus ir galimas alternatyvas. Klausimą „Kur Rusija sustos“ privalu ne tik iškelti, bet ir išryškinti taip, kad ateitų paprastas, skaidrus kaip saulėtas rytas supratimas, jog Rusija gali sustoti tik ten, kur bus sustabdyta, toks užbaigtas įsisąmoninimas, kad nepuoselėtume apgailėtinų iliuzijų, jog problema kaip nors išsispęs savaime. Šio klausimo įsisąmoninimas, be visa ko kito, įpareigoja pripažinti, kad vėlavimas čia kiekvieną akimirką padvigubina kainą, o delsimas artina prie pavojingos ribos, kai galimą žalą jau nebebus įmanoma apmokėti.
Galbūt yra net taip, kad kolektyvinėje rusų populiacijos pasąmonėje tūno neaktualizuotas supratimas ir užmaskuotu pavidalu siunčiamas pagalbos prašymo signalas apie tai, kad civilizuotas pasaulis nedelsdamas stabdytų Rusiją, kol režimas dar nežengė labiausiai pavojingų žingsnių, turinčių negrįžtamą pobūdį. Nekalbėsiu šįkart (tai atskiro, reikalaujančio pagarbaus nusiteikimo pokalbio tema) apie tuos rusų tautos didvyrius, kurie atvirai kritikuoja režimą, liudydami kitokios Rusijos galimybę.
Kaip akivaizdu kiekvienam nepraradusiam sveiko proto likučių, tiesioginė karinė konfrontacija su Vakarų pasaulio karinėmis struktūromis Rusijai lemtų greitą pražūtį, neatidėliotiną kolapsą. Todėl Rusija pradeda ir plėtoja purvinojo karo strategija, kuriame yra visko po truputį, šaltojo ir karštojo karo elementų, bet daugiausia bandymų nuvarginti savo oponentus kažkokia radioaktyvia tarša – melu, dezinformacijos užtaisais, klasta, pasalūniškumu ir t.t.
Vakarų pasaulio vienybė ir skaidrus, be iliuzijos drumzlių supratimas civilizuotojo pasaulio sostinėse apie tikrąją Rusijos režimo prigimtį didina viltį, kad agresorius planai galop bus užblokuoti, agresija sustabdyta.
Vakarų pasauliui atstovaujantys lyderiai privalo pareikalauti, kad Rusija neatidėliodama nieko pagaliau susirinktų savo purvinus, radioaktyvumo užkrėstus žaislus.
