Politologas, Batho universiteto Jungtinėje Karalystėje lektorius ir Oksfordo universiteto vyresnysis mokslinis bendradarbis Ainius Lašas teigia, kad niekada nereikia bijoti keisti mokslo kryptį. Būdamas mokymosi visą gyvenimą šalininkas, A.Lašas šią vasarą, liepos 10-13 dienomis vyksiančiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime, iškels klausimą – ką studijuosime po 50 metų?
„Reiktų rinktis tą kryptį, dėl kurios būtumei sąmoningai pasiruošęs registruotis net darbo biržoje! Kitais žodžiais tariant, rinkis tai, kas tave uždega, bet turėk omenyje ir pasirinkimo pasekmes. Būk pasiruošęs ir atviras keistis, tobulėti ir net pereiti iš vienos studijų krypties į kitą.
Neįsivaizduoju savo gyvenimo be pastovaus mokymosi ir ieškojimo. Šiuolaikiniame pasaulyje mokymasis visą gyvenimą tampa tiesiog būtinybe. Ir čia nekalbu vien tik apie formalų išsilavinimą, bet, apskritai, apie intelektualinį smalsumą. Juk mūsų pasaulis - toks įdomus!“ – pataria A.Lašas.
- Dažnai girdime, kad Lietuvos aukštosioms mokykloms trūksta kokybės. Ko Jūsų akimis trūksta, kad galėtume didžiuotis aukštojo mokslo sistema?
- Mano nuomone, mūsų aukštojo mokslo sistemai labiausiai trūksta trijų dalykų: tarptautiškumo, kolegialumo bei kūrybiškumo. Visi šie aspektai yra ganėtinai tampriai susiję. Lietuvos mokslas, ypač socialinių ir humanitarinių mokslų sritys, yra ganėtinai uždaras. Mes dažną kartą dirbame prie savo lokalių problemų, spausdinamės savo leidžiamuose žurnaluose, dėstome saviems studentams iš savo parašytų vadovėlių.
Be to, mūsų aukštosiose mokyklose yra per daug hierarchinio didaktinio mąstymo, kurio rezultate turime begales paskaitų ir mažai erdvės pačių studentų akademinei - kūrybinei raiškai. O profesūra, užversta kontaktinėmis valandomis, neturi laiko nei deramai dirbti kartu su studentais, nei patys kurti.
- Lietuvoje populiariausios studijų kryptys – socialiniai ir humanitariniai mokslai. Kita vertus, paklausiausi tarp darbdavių - techninių mokslų absolventai. Kodėl susiklostė tokia situacija?
- Tai, visų pirma, mūsų vidurinio išsilavinimo spragos ir apskritai: perdėm dogmatiškas skirstymas į humanitarus ir “tiksliukus”. Kiekvienas studentas (išskyrus labai specifines sritis) turėtų išmanyti tiek kokybinius, tiek ir kiekybinius tyrimų metodus, nes tai yra įgūdžiai su plačiu pritaikymo lauku.
O vidurinėje mokykloje reiktų didesnį dėmesį skirti taikomajai tiksliujų bei techninių mokslų pusei. Jau dabar ir Lietuvos universitetai, perimdami Vakarų patirtį, pradėjo organizuoti vasaros kursus moksleiviams, siekdami sužadinti jaunimo interesą įvairioms mokslo sritims.
Tai džiugina ir ilgainiui šios iniciatyvos duos savo vaisių. Tuo pačiu nereiktų pamiršti, jog tai nėra vien Lietuvos problema. Su panašiais iššūkiais susiduriama pavyzdžiui ir Amerikoje.
- Ar skiriasi Jungtinės Karalystės, Jungtinių Valstijų ir Lietuvos studentai?
- Labai nesiskiria. Tik Lietuvoje nemažai studentų, ypač vėlesniuose kursuose, pradeda dirbti ir jiems lieka labai mažai laiko mokslams. O tai neigiamai atsiliepia tiek jų žinioms, tiek ir bendrai akademinei atmosferai.
- Pats esate ne kartą kalbėjęs apie būtinybę į Lietuvą pritraukti studentus iš kitų šalių. Su kokiais trukdžiais susiduriama?
- Visų pirma, pačių universitetų žinomumo stoka. Lietuvoje mes laikome Vilniaus universitetą pasaulinio mastelio mokslo žiburiu, bet žvelgiant iš tarptautinės perspektyvos jo šviesa yra ganėtinai blanki. Tokia yra realybė. Taip, yra tam tikros nišos, kuriose mes išsiskiriame, bet apskritai atrodome kukliai.
Be to, mūsų aukštojo mokslo sistema yra per daug fragmentuota. Todėl labai džiaugiuosi, kad didieji Kauno universitetai planuoja apjungti jėgas. Šis žingsnis nebus lengvas, bet tikrai padės naujam junginiui efektyviau konkuruoti tarptautiniu mąstu. Kaip bevertintume tarptautinius reitingus, dauguma užsienyje norinčių studijuoti studentų, visų pirma žvilgteri į juos ir... juose mūsų universitetų neranda. Tad nieko stebėtino, kad Lietuvoje mokosi labai nedaug studentų iš kitų šalių.
- Kas lėmė sprendimą rinktis studijas užsienyje?
- Turbūt svarbiausias aspektas buvo asmeniniai interesai ir ambicijos. Kai žinai, ko nori, gali geriau įvertinti, kuri aukštoji mokykla yra tau tinkamiausia. Aišku, finansai irgi turi savo reikšmę, bet bent mums su žmona jie niekada netapo kliūtimi siekti užsibrėžtų tikslų. Jie tik kiek pakoregavo priimtinų pasirinkimų sąrašą.
Kai įstojome į Vašingtono universitetą Sietle, turėjome 500 dolerių kišenėje, lėktuvo bilietą į vieną pusę ir draugus, kurie pažadėjo mus laikinai priglausti. Nusprendėme skristi, nes troškome naujų patirčių, naujų žinių, naujos aplinkos... Tiesiog norėjosi pažinti pasaulį ir pačius save. O taip pat žinojome, kad tai mums suteiks geras karjeros galimybes ateityje.
- Ar įmanoma gyventi, dirbti ir mokytis užsienyje, bet tuo pačiu palaikyti kokybišką ryšį su Lietuva?
- Aš pats Lietuvoje negyvenu jau beveik keturiolika metų (sunku net patikėti), bet stengiuosi neatitolti.
Seku įvykius, rašau spaudoje, vykstu į Lietuvą kiek galima dažniau, skaitau naujausių lietuvių autorių knygas, klausausi lietuviškos muzikos... Jei Lietuva yra tavo tapatybės dalis, tada tu ir dedi pastangas palaikyti kuo kokybiškesnį ryšį.
- Lietuvių darbuotojai dažnai yra vertinami ir už Lietuvos ribų, bet aukštojo mokslo kokybe nesigiriame. Iš kur tokia priešprieša?
- Pradėkime nuo to, jog Lietuvos žmonės yra ambicingi. Išvažiavęs į užsienį, dažnas kabinasi į gyvenimą nagais ir ragais. Daug dirba, mokosi, bando įrodyti savo vertę, o tai imponuoja darbdaviams. Tiesiog mes mokame išgyventi geriau nei kiti, nes esame patyrę daugiau vargo ir nepritekliaus. Ir tai taikyčiau ne tik lietuviams, bet apskritai žmonėms, kurie yra perėję per tam tikrus sunkumus ir nepalūžę.
O šiame kontekste mūsų vidutiniška mokslo kokybė turi tik dalinę reikšmę. Kadangi esi baigęs nežinomą universitetą mažai žinomoje šalyje, atvykęs į užsienį pradedi karjerą nuo ganėtinai žemos pozicijos kokioje nors nedidelėje įmonėje.
Kad užliptum aukščiau, reikia užsispyrimo, disciplinos ir noro tobulėti. Tiems, kuriems šių savybių netrūksta, atsiveria kelias sėkmingai lipti karjeros laiptais, o reikiamos žinios įgyjamos bedirbant.
- Turite patirties studijuodamas ir dirbdamas užsienio šalių aukštojo mokslo sistemoje. Su kokiu požiūriu į iš Lietuvos atvykusius studentus ir mokslo kolegas susidūrėte?
- Mes eksportuojame per mažai studentų ir mokslo darbuotojų, kad apie mus formuotųsi stereotipai. Džiugu, vien tai, jog žmonės žino, kur yra Lietuva ir dar atsimena vieną kitą mūsų istorijos nuotrupą. Taip gal ir lengviau, nes tada tave vertina pagal asmenines savybes.
- Liepos 10-13 dienomis vyksiančiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime mokslo skiltyje skaitysite pranešimą tema: „Aukštasis mokslas – ką ir kaip mokysimės po 50 metų“. Su kuo jums asocijuojasi sąvoka „Pasaulio lietuvis“?
- „Pasaulio lietuvis” man visų pirma asocijuojasi su žmogumi, kuris gyvendamas bet kuriame pasaulio kampelyje siekia išlaikyti ryšį su Lietuva. Ir tai atsispindi jo kasdieniniame gyvenime - pradedant nuo kalbos puoselėjimo šeimoje, dalyvavimo bendruomeninėje veikloje ir baigiant domėjimusi Lietuvos raida.
Pagal tokį apibrėžimą esu „pasaulio lietuvis”, bet šiaip save laikau tiesiog lietuviu.
