Vis dėlto, pasirodo, žmonės stengiasi gal net labiau nei kai kurie vangūs ir nuobodulį savo šimtus kartų girdėtais lozungais keliantys kandidatai.
Viena patriotinių įsitikinimų kaimynė netikėtai paklausė, ar nepatarčiau jai, už ką balsuoti, nes esą atidžiai pasiklausiusi televizijos debatų jaučiasi visiškai sutrikusi, o nebalsuoti neleidžia pilietinė sąmonė.
Iš tiesų visų apklausų absoliuti lyderė ir politologų jau iš anksto neturinčia konkurentų nugalėtoja paskelbta kandidatė per debatus neatrodo kaip nenugalima čempionė. Kita vertus, ir jos konkurentai netrykšta nugalėtojų azartu ir energija.
Pirmiausia realūs debatai tarp kandidatų nevyksta ir tik retsykiais plyksteli kai kas panašaus į ginčą, bet ne dėl fundamentalių Lietuvos problemų ir jų sprendimo būdų, o dažniausiai dėl skirtingai vertinamų faktų, siejamų su dabartinės prezidentės ar jos patarėjų veikla.
Aišku, tai trumpam išsklaido debatuose vyraujančią snaudulio, savigyros ir nekonkrečių pažadų dvasią, bet ar to gana rinkėjui?
Vienas kitas įgėlimas didelės žalos svarbiausiai kandidatei negali padaryti, nors ir nesusidaro įspūdis, kad ji sugeba lengvai atremti kirčius.
Pastangos atrodyti oriai ir į kritiką kartais atsakyti vien šypsena greičiau rodo, kad ji nėra pasirengusi kietai polemikai, kai neturi galimybės kritikų paprasčiausiai nutildyti prezidentiniu mostu.
Tik kad tų mėginimų polemizuoti – kaip žiežirbų pernykščiame lauže.
Dėl debatų vangumo kaltinti jų vedėjo neišeina, nes pagal reglamento reikalavimus svarbiausia, kad visi kalbėtų po lygiai. Dar gerai, kad E.Jakilaitis bent retsykiais mėgina atsargiai stabdyti visai į lankas nubridusius kandidatus.
Nusikalbėjimas, ko gero, labiausiai ir įsimins iš šių debatų. Bet kai, užuot atsakius į vedėjo klausimą, nuolat giedamos iš anksto parengtos, ne kartą girdėtos įkyrios populistinės giesmės, kurios net gali neturėti nieko bendra su aptariama tema, jau nelengva užduotis rinkėjui atsirinkti, kuris kandidatas nusišneka įspūdingiausiai.
Vieniems didelį įspūdį padarė politikoje išties patyrusio kandidato, beje, kiečiausiai pešiojančio prezidentei plunksnas, samprotavimai apie per tūkstantį gerai mokamų darbo vietų sukūrusio „Barclays“ banko žalą Lietuvai, o ir kitos jo ekonominės mintys, sakytum, buvo pasisemtos iš kaimo užeigoje įšilusių vyrų išminties aruodų.
Kitas kandidatas, kad ir apie ką diskutuotų, vis siūlo vienintelę idėją: su šaknimis išrauti didžiausią Lietuvos blogybę – Konstitucinį teismą.
Matyt, tik tada šalyje prasidės laimingas, teisingas ir turtingas gyvenimas. Bet čia jau skonio reikalas, ką labiausiai įsiminti iš panašaus lygio minčių ir siūlymų arsenalo.
Gal net geriausia šiuose debatuose tai, ko juose kol kas mažiausia, bent jau mažiau, nei buvo galima tikėtis, – Rusijos baubo, nors dar laukia diskusija apie užsienio politiką.
Kai visiškai taikaus, bet liūdno veido profesorius televizoriaus ekrane kone kasdien perspėja, kad reikia ruoštis karui jau šiandien, nes kariauti būtinai teks, jei ne šiandien, tai po metų ar pusantrų, darosi baugu įjungti ir dulkių siurblį – žiūrėk, ims ir užkauks sirena, skelbianti, kad kažkas Lietuvoje jau mato žaliuosius rusų žmogeliukus.
Kai vienas kandidatas, it pralaiminčios futbolo komandos sirgalius, vis skanduoja: „Konstitucinio teismo teisėjus – į muilą!“, telieka dėkoti vienintelei kandidatei, kad ji jam pavymui nekartoja: „O rusai jau eina, jau eina!“
To jau būtų per daug. Nedaug tereikia, kad ir patys, sušukę „rusai eina!“, kaip tragiško likimo Šaltojo karo laikų amerikietis iššoktume per dangoraižio langą. Dar gerai, kad pas mus dangoraižių mažai.
