Pedagogai teigia, kad su moksleivių atakomis susiduriantys mokytojai mokyklose praktiškai yra beteisiai - jie ne tik neturi priemonių nuo teroro apsiginti patys, bet ir negali nuo jo apsaugoti kitų mokinių. Mokyklos administracija dažnai į išpuolius dažnai yra linkusi žvelgti pro pirštus.
Atrodo, kad vidurinis auklėjimas Lietuvoje yra atsidūręs savotiškoje krizėje: griežčiau auklėti sunkiau sukalbamų mokinių mokytojai nebeturi teisės, reikalauti iš jų adekvataus žinių minimumo – taip pat.
Anot Švietimo ministro, šiandien pritaikyti griežtesnių vaiko auklėjimo priemonių nepavyksta, nes, pamėginus tai daryti iškart įsikiša vaiko teisių apsauga, Vaiko gerovės komisija. Dalis pedagogų jau net viešai prasitaria, kad nepažangiausiems mokiniams yra priversti rašyti minimalius teigiamus balus vien tam, kad mokinys galėtų tęsti mokslus toje pačioje mokykloje ir nebūtų prarastas mokinio krepšelis.
Už Lietuvos švietimą atsakingi politikai jokios valios keisti susidariusią padėtį nerodo tik skėsčioja rankomis. Pedagogai teigia, esą vienintelis dalykas, kurį šiuo metu galima padaryti, tai tik įvesti finansines baudas neklaužadų tėvams, tokiu būdu priverčiant juos prisiimti atsakomybę už vaikų neauklėjimą.
Tačiau vienareikšmiškai pritarti tokioms sankcijoms neleidžia šiuo metu Seime svarstomos sugriežtintos vaiko teisių apsaugos įstatymų pataisos, kuriose itin išplėsta emocinė smurto prieš vaiką sąvoka. Panašu, kad artimiausiu metu tokiomis pataisomis bus eliminuota ir pačių tėvų teisė auklėti savo vaikus.
Mat neklaužados sudrausminimas griežtesniu tonu socialinių tarnybų, vaiko teisių bei įvairių psichiatrijos ekspertų čia pat bus priskiriamas smurtavimui prieš nepilnametį. O tai reiškia, kad iš šitaip „smurtaujančių“ tėvų socialinės tarnybos gaus pretekstą vaikus čia pat tiesiog atimti.
Situacija verčia pagrįstai klausti – kokios priežastys lėmė, kad vaikų auklėjimas atsidūrė tokioje krizėje? Kodėl į švietimo sistemą investuotos milžiniškos lėšos ne tik nepagerino ugdymo kokybės, bet davė visiškai priešingus rezultatus? Galbūt tai susiję su auklėjimo sampratos pokyčiais? Juk šiandien labai mėgstama pompastiškai kalbėti apie jauno ir dar nesubrendusio žmogaus laisves, visiškai neakcentuojant jam priklausančių pareigų.
Lietuvių pedagogas klasikas Stasys Šalkauskis dar XX a. pradžioje teigė, kad auklėjimas yra bendras visos asmenybės lavinimas, apimantis žmogaus visumą. Kitaip tariant, auklėjimo tikslas nėra vien tik žinių gausa galinčio pasigirti žmogaus lavinimas, bet dorybingos ir atsakingos asmenybės, sugebančios pažinti savo gebėjimus, polinkius bei trūkumus ir juos valdyti, ugdymas. Taip suprantamo ugdymo šviesose mokinio ir mokytojo santykiai remiasi pagarba ir užsitarnautu autoritetu.
Tačiau šiandien toks požiūris į auklėjimą yra užmirštas ir kartais netgi pavadinamas atgyvena. Liberalūs ideologijai atkakliai tvirtina, kad mokytojai ir mokiniai turi būti visiškai lygus partneriai. Esą pedagogai neturi varžyti kūrybingos jaunos asmenybės laisvės ir tobulėjimo, kuris turi pasireikšti vos ne savaime.
Tuo tarpu paties auklėjimo tikslas turi būti tokių abstrakčių gebėjimų, kaip kritinis mąstymas, problemų sprendimas, bendradarbiavimas, iniciatyvumas, verslumas, imlumas kaitai, mokėjimas rinkti ir analizuoti informaciją, efektyviai komunikuoti ir panašiai, lavinimas. Peršasi išvada, kad taip suprantant vidurinį auklėjimą vienintelis jo tikslas – parengti tik rinkoje gebantį besiorientuoti individą, bet ne asmenybę.
Toks liberalus lavinimo modelis Lietuvoje dažnai teisinamas tuo, kad jis - neva Vakarų valstybėse labiausiai pasiteisinęs standartas. Tačiau tokie argumentai neįtikina pažvelgus į tikrovę. Štai net 19 JAV valstijų vidurinėse mokyklose dar ir šiandien leidžiama fiziškai bausti itin nepaklusnius mokinius.
O 2011 metais Didžiojoje Britanijoje švietimo sekretorius, reaguodamas į šalies mokyklose tuomet vykusius neramumus, mokinių grubų nesiskaitymą su mokytojais bei atvirai demonstruojamą abejingumą mokslams prabilo apie būtinybę atkurti suaugusiojo autoritetą bei grąžinti fizines bausmes. Remiantis tuometinėmis apklausomis, tokį britų politiko pasiūlymą teigiamai vertino beveik pusė šalies tėvų.
Tokie faktai visas kalbas apie įsivaizduojamą vieningą liberalų vakarietišką ugdymo standartą paverčia tauškalais. Tačiau tuo pačiu skatina iš naujo kelti klausimą dėl ugdymo padėties Lietuvoje – ar su viduriniojo lavinimo liberalizavimu kartais nenueita per toli?
Ar neatsitiko taip, kad išsivadavę iš sovietinio auklėjimo metodų, galvotrūkčiais ir visiškai nepaskaičiavę puolėme prie kito kraštutinumo, kurio neigiamas pasekmes šiandien regime? Kokio viduriniojo auklėjimo reiktų Lietuvai, jei norime ugdyti ne tik gebančius „efektyviai vartoti“ ir „įtaigiai save parduoti“ individus, bet ir mąstančius žmones? Juk ne kas kitas, o būtent jie kurs Lietuvos ateitį.
