Rusija keičia kariavimo būdus. Ką tai reiškia mums ir kaip derėtų reaguoti? Antai po 2008 m. rugpjūtį įvykusios Rusijos agresijos prieš Gruziją išmoktų pamokų analizė numatė aiškų būdą – lengvai ir sunkiai šarvuotų kolonų skverbimąsi į užimamą teritoriją, šį judėjimą iš oro saugant atakos sraigtasparniams ir lėktuvams. Panašaus principo buvo laikomasi ir šių metų vasarį Rusijos Vakarų ir Centrinėje apygardose surengtų karinės parengties patikrinimo ir vėliau vykusių pratybų metu. Abiem atvejais, kaip ir Lietuvos pašonėje vykusiose pratybose „Zapad“ ir „Proryv“, buvo pastebimas didelių pajėgų ir technikos telkimas. Tačiau invazija Kryme viską pakeitė. Kariuomenės telkimo nebuvo, panaudoti kariai ir technika iš tuo metu visiškai teisėtai Ukrainos teritorijoje pagal susitarimą dėl Juodosios jūros laivyno dislokavimo esančių dalinių. Tiesa, tie daliniai, turintys aiškią karinę priklausomybę – uniformą, karinę ginkluotę – neatitiko teisėto kombatanto apibrėžimo, nes neturėjo skiriamųjų ženklų. Kadangi tuometinei Krymo autonomijai vadovavo ir visišką teisėsaugos kontrolę užtikrino Maskvai lojali valdžia, nebuvo jokios rizikos, kad prieš neteisėtus kombatantus bus panaudotos Ukrainos antiteroristinės pajėgos. Savo daliniuose izoliuota Ukrainos kariuomenė nesulaukė įsakymų veikti. Tuo tarpu į pusiasalį buvo desantuotas kariuomenės pastiprinimas iš toliau – Krasnodaro krašte, dėl Sočio olimpinių žaidynių sutelktos karinės grupuotės. Rusijai užsitikrinus keleriopą kiekybinę persvarą ir visišką karinę iniciatyvą, Ukrainos kariuomenei priešinti agresijai Kryme neliko prasmės.
Iki šiol nėra pakankamai įtikinamų įrodymų, kad diversantai priklauso Rusijos „privačioms kariuomenėms“. Nedidelės specialiųjų pajėgų diversinės grupės daugiausia siejamos su kariuomenės žvalgyba (GRU). Didelę kovinę patirtį turintys diversantai (Afganistanas, Čečėnija) kartu su didesniais paramilitariniais daliniais, tokiais, kaip Rusijos kazokai, infiltruojamos į Ukrainos teritoriją, kur aktyvuoja „miegančias“ agentų grupes, propagandinėmis priemonėmis agituoja vietos gyventojus jungtis į savisaugos grupes, pvz., „Donbaso savigynos armiją“. Visi šie ginkluoti vienetai, turintys aiškią slaptą hierarchiją ir efektyvų operacijų valdymą iš Rusijos, veikia „pilkoje zonoje“ tarp „pilietinio pasipriešinimo“ ir terorizmo, ir iš esmės neatitinka teisėtų kombatantų apibūdinimo.
Ukrainos kariuomenės veiksmai prieš šias grupuotes nuolat leidžia Rusijos propagandininkams skleisti dezinformaciją apie neva „Kijevo karinės jėgos naudojimą prieš civilius gyventojus“, o įprastos teisėsaugos panaudojimas prieš „savisaugos būrius“ – visiškai neefektyvus. Todėl po gausybės klaidų ir trypčiojimo vietoje Ukrainos vadovybė pasirinko kariuomenės ir saugumo tarnybų sąveikos modelį.
Antiteroristinėje operacijoje Ukrainos saugumo tarnybų kovinės grupės medžioja diversantus, o reguliarioji kariuomenė užtikrina kovinę paramą ir aprūpinimą. Vakarų analitikai jau rado apibūdinimą Rusijos veiksmams,vadindami tai „hibridiniu karu“, apimančiu tiek konvencinę karybą, tiek ir asimetrinius kariavimo būdus.
Pasvarstykime, kokių karinių priemonių Rusija imtųsi prieš Baltijos šalis, jei V.Putino režimas nuspręstų, kad bandymai užvaldyti Baltijos valstybes yra perspektyvūs, o NATO nesikiš? „Hibridinio karo“ scenarijus atrodo visiškai įtikinamai. Pirmiausia, visiškai nepastebimai, prisidengiant eiliniu parengties patikrinimu ar pratybomis, pavyktų sutelkti dideles konvencinės kariuomenės grupes Kaliningrado ir Pskovo bei Leningrado srityse, o galbūt – ir Baltarusijoje. Pastarųjų kelerių metų kontekste tokios pratybos neatrodytų keistai. Kokie būtų galimos operacijos tikslai ir uždaviniai?
Anksčiau, pratybose „Zapad“ ir „Proryv“, buvo repetuojamas Vilniaus, Klaipėdos regionų užėmimas ir sausumos koridoriaus, jungiančio Lietuvą ir Lenkiją, atkirtimas. Neabejotinai, tokie konvenciniai tikslai galėtų išlikti kaip „programa maximum“, tam atvejui, jei NATO išties nesuskubtų ginti. Mažesni,bet vienodai svarbūs tikslai būtų pilietinių neramumų sukėlimas, konfliktinės situacijos perkėlimas į „pilkąją zoną“. Dingstimi tam pasitarnautų dideli socialiniai pokyčiai, susiję, pvz., su Lietuvos valdžios ekonominiais sprendimais.
Po aktyvios Rusijos propagandinės kampanijos ir dezinformacijos skleidimo, pasinaudojant riaušėmis, būtų sukurti teritoriniai neramumų židiniai. Juose atsiradę diversantai imtų telkti savisaugos būrius, blokuoti oficialiųjų institucijų veiklą, užimtų pastatus, juos apstatytų „gyvaisiais skydais“.
Jei į tokius veiksmus Lietuvos valdžia laiku ir ryžtingai nesureaguotų, prasidėtų „autonomijų“ kūrimasis, į Rytus būtų išsiųsti prašymai atsiųsti vienos valstybės taikos palaikymo pajėgas. Tokios provokacijos jau skamba Rusijos informacinėje erdvėje ir socialiniuose tiksluose.
Pirmiausia, blogiausią scenarijų, būnant NATO nare, atitolintų užkardomoji Lietuvos specialiųjų tarnybų ir teisėsaugos veikla. Atsakingos institucijos turėtų laiku įvardyti grėsmes, neutralizuoti provokatorius ir išardyti schemas.
Jei to nepavyktų padaryti iki galo, ir atsirastų įtampos židiniai, kokia užduotis tektų Lietuvos teisėsaugos institucijoms ir kariuomenei? Derėtų veikti greitai ir ryžtingai, ir tokiai sąveikai greitai kintančioje aplinkoje būtina veikianti teisinė bazė, leidžianti akimirksniu, neprarandant iniciatyvos, pereiti nuo policijos prie kariuomenės veiksmų. Diversantų neutralizavimui derėtų panaudoti specialiąją taktiką. Atsižvelgdami į situaciją ir diversantų turimą ginkluotę, šias užduotis turėtų atlikti policijos specialioji rinktinė „Aras“ ir kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų Ypatingosios paskirties tarnyba.
„Aro“ ir SOP bendros antiteroristinės pratybos šį pavasarį jau buvo surengtos. Riaušių malšinimu turėtų pasirūpinti VRM pavaldi Viešojo saugumo tarnyba, tačiau jei riaušės peraugtų į kovinius veiksmus, derėtų įsijungti kariuomenei. Pvz., riaušininkams arba „savigynos būriams“ užgrobus Viešojo saugumo tarnybos turimus šarvuočius BTR, kurie ginkluoti sunkiaisiais kulkosvaidžiais KPVT, šiai grėsmei neutralizuoti būtų reikalingi mobilūs kariuomenės vienetai. Tokie, kaip Algirdo bataliono šarvuočių būrys, kurio pratybas aprašėme.
Kariuomenės Sausumos pajėgoms tektų užduotis užtikrinti saugumą ir stabilizuoti padėtį neramumų apimtoje teritorijoje bei aplinkiniuose rajonuose, taip pat organizuoti teritorinę gynybą, svarbių objektų apsaugą ir saugų placdarmą sąjungininkų pastiprinimo priėmimui. Atvykstantis NATO pastiprinimas, savo ruožtu, atgrasytų agresorių nuo didesnių konvencinių operacijų.
Straipsnio tęsinys - čia.
