Artėjant šiai šventei, nepriklausomai šalies spaudai buvo suduotas neregėtas smūgis – Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (ŽLEK) du didžiausius dienraščius „Lietuvos rytą“ ir „Respubliką“ paskelbė neetiškais leidiniais.
Etikos sargams labiausiai užkliuvo publikacijos apie „Snoro“ banko žlugimą ir abejotiną jo administratorių S.Freakley bei N.Cooperio veiklą.
Spaudai greitai reaguojant į besikeičiančią situaciją, kartais netikslumų pasitaiko viso pasaulio žiniasklaidoje. Patys žurnalistai pripažįsta, kad klaidas būtina taisyti, tam ir sukurtos žiniasklaidos savitvarkos institucijos.
Be to, demokratinėse šalyse įstatymais įtvirtinta ir žiniasklaidos teisinė atsakomybė, numatanti paskelbtų neteisingų faktų žalos atlyginimą. Bet tokius sprendimus priima teismai.
Tačiau „tvarka“ Lietuvoje netelpa nei į spaudos savitvarkos, nei į žalos atlyginimo rėmus. Minėto išpuolio neįmanoma vadinti kitaip kaip mėginimu finansiškai susidoroti su valdžios veiksmus kritikuojančiais leidiniais.
Baudžiama ne vienokio ar kitokio dydžio bauda, o neribotos trukmės ir masto finansinėmis represijomis.
Mat spaudai grąžinant lengvatinį 9 proc. pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą prezidentės D.Grybauskaitės iniciatyva buvo įsriegta klastinga išlyga, kad neetiškais pripažintiems leidiniams taikomas 21 proc. PVM.
Per krizę A.Kubiliaus Vyriausybės įvykdytas drastiškas mokesčių sistemos perversmas itin skaudžiai smogė spaudai ir ji iki šiol leidžiama labai sunkiomis finansinėmis sąlygomis.
Kai dviem leidiniams net iki 21 proc. vėl didinamas PVM, to kitaip kaip mėginimu juos finansiškai žlugdyti nepavadinsi. Juk ir vadinamasis lengvatinis 9 proc. PVM tarifas anaiptol nėra globėjiškas, nes daugelyje Vakarų šalių jis tesiekia 2–3 proc. ar net visai netaikomas.
Kai vieniems leidiniams tenka mokėti gerokai didesnį PVM nei kitiems, pažeidžiamos dar ir žiniasklaidos lygios konkurencijos sąlygos.
Negana to, dėl skaitytojų dėmesio varžosi ne tiktai laikraščiai. Spauda konkuruoja su interneto portalais, televizijos kanalais, o šių žiniasklaidos priemonių, net ir pripažinus jas neetiškomis, didesniu PVM neįmanoma nubausti. Todėl tai vėzdas, smogiantis tik spaudai ir šiurkščiai iškreipiantis žiniasklaidos rinką.
Tai anaiptol ne visos represijų pasekmės. Iš neetiškais paskelbtų leidinių atimama teisė dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose. Tai taip pat pažeidžia konkurencijos principus.
Yra ir trečia baudžiamoji sankcija – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas negali skirti paramos.
Tiesa, dienraščiai jos vis viena negauna, tačiau mažesniems leidiniams, rajonų laikraščiams tai svarbi išlikimo sąlyga. Baimė netekti valstybės paramos gali versti šią spaudą tiesiog pataikauti valdžiai.
Juolab kad ir pati ŽLEK, nors vadinama visuomenine žiniasklaidos savitvarkos institucija, yra ne žurnalistų, o valdžios rankose.
Ši komisija išlaikoma iš biudžeto, jos narių darbo užmokestis priklauso nuo valdžios valios.
ŽLEK vadovauja vaikų psichiatras, o žurnalistų ar leidėjų joje mažuma.
Be to, daugiausia tai jau garbaus amžiaus ar dėl įvairių priežasčių, kartais ir ne savo noru, netekę darbo žiniasklaidoje asmenys. Natūralu, kad kai kurie jų gali jausti ir pagiežą savo buvusiems kolegoms ar darbdaviams.
Daug klausimų kelia ne tik ŽLEK sudėtis. Miglotas ir šios komisijos veiklos teisinis reglamentavimas. Jai suteikta teisė spręsti etikos klausimus, vadinasi, ir poveikio priemonės turėtų būti moralinio pobūdžio, grindžiamos pačios žiniasklaidos dialogu.
Realiai ŽLEK veikia visiškai kitaip – kaip aukščiau žiniasklaidos esanti institucija, turinti didžiules finansinių represijų galias.
Visuomenės informavimo įstatymas nieko panašaus nenumato, tačiau valdžia tyliai jį apėjo, įteisindama spaudą galinčias sužlugdyti bausmes poįstatyminiais aktais.
Tai ypač pavojinga. Juk dėl spaudos specifikos nieko nereiškia prisikabinti prie dažnos publikacijos ir, aptikus joje net ne visai tikslų žodį, galima visą laikraštį paskelbti neetišku.
Niekur demokratiniame pasaulyje iš žiniasklaidos nereikalaujama absoliutaus tikslumo, nes žurnalistas – ne protokoliškai faktus registruojantis prokuroras. Greitai pateikdamas žinias jis turi teisę vartoti ir metaforas, palyginimus.
Tai ne kartą pripažino ir Strasbūro teismas.
Susidaro įspūdis, kad Lietuvos valdžia laisvą žodį supranta kitaip negu visas demokratinis pasaulis.
Išpuolis prieš „Snoro“ istoriją kritiškai narpliojusius du dienraščius leidžia įtarti, kad ŽLEK pasitarnavo tik kaip patogus keršto įrankis valdžiai, kuri nori nuslėpti nuo visuomenės tiesą, kodėl ir kaip žlugo šis bankas.
