Pradėsiu nuo visiems žinomo fakto, su kuriuo, kaip ir visi susitaikėme: prezidento rinkimuose nedalyvauja antras pagal populiarumą, žvelgiant į apklausų duomenis, politikas, premjeras Algirdas Butkevičius, galėjęs mesti iššūkį prezidentei.
Dalyvauti ar nedalyvauti tokiuose rinkimuose yra kiekvieno politiko ar partijos pasirinkimo reikalas, tačiau labiausiai liūdina net ir viešai mano kolegų politologų bei politikos apžvalgininkų pripažįstama mintis: jog A. Butkevičius nedalyvauja tik todėl, kad nenorėjo pakenkti santykiams su prezidente Dalia Grybauskaite, sugriauti gerų santykių klimato tarp Vyriausybės ir Seimo daugumos bei Daukanto aikštės. Tuo pačiu, mes tarsi pripažįstame, kad teiginys, jog prezidento rinkimuose gali dalyvauti bet kuris politikas, pajėgus rungtis dėl aukščiausios kėdės valstybėje, yra tik fikcija.
Juk vieša paslaptis yra ir tai, kad premjerui buvo aiškiai duota suprasti: Prezidentūros santykiai su Vyriausybe bus geri tik tada, jeigu premjeras rinkimuose nedalyvaus. Tai rodė ir prezidentės elgesys, išgirdus, jog socialdemokratai ruošiasi kelti kitą kandidatą. Tik tada pasigirdo D.Grybauskaitės liaupsės Vyriausybei, užmirštant, kad ji, kaip ir valdančioji Seimo dauguma, nusipelnė ir nemaža kritikos.
Ir tą pačią akimirką, kaip pagal komandą, išsijungė viešojoje erdvėje visa kritika dar svarsčiusiam kandidatuoti ar ne premjerui, vadintam ir neryžtingu, ir besiblaškančiu, ir neturinčiu įtakos savo partijoje ir pan. Ypač šis pokytis akivaizdus žiniasklaidoje, kuri artima Prezidentūrai. Vertas dėmesio reiškinys valstybėje spaudos laisvės dieną.
Antroji blankių prezidento rinkimų priežastis yra ta, kad prieš keletą metų, artėjant dar Seimo rinkimams, buvo pakeisti rinkimų kampanijos finansavimo įstatymai.
Uždraudus partijoms, politikams gauti finansinę paramą iš juridinių asmenų, bet kurie šiandien vykstantys rinkimai Lietuvoje tapo valstybės biudžeto skiriamų lėšų įkaitais. Politikai, partijos tokios paramos negaunantys, net, jeigu už jas balsavo rinkėjai, bet joms nepavyko peršokti reikiamo barjero, neturi lygiavertės galimybės dalyvauti rinkimuose.
Siūlymas skirti paramą visoms partijoms nuo gaunamų balsų skaičiaus per rinkimus, nepaisant ar jos peršoko šį barjerą , ar ne, kaip ir siūlymas, negaunančioms paramos iš valstybės partijoms leisti gauti finansinę paramą iš juridinių asmenų, kol jos sustiprės, kad galėtų konkuruoti su dabar Seime esančiomis partijomis, nesulaukia nei prezidentės, nei didžiųjų Lietuvos partijų pritarimo.
Visa tai užkerta galimybę į politiką įlieti naujo kraujo, nebent tas naujas kraujas būtų dideli pinigai, siekiantys ateiti į politiką arba kokio nors įtakingo politiko atžala. Todėl fikcija tampa ir teiginys, kad visi turi vienodai lygias sąlygas per rinkimus Lietuvoje.
Juk partija ir politikas, turintis mažai lėšų rinkimams negalės gauti per juos ir dėmesio žiniasklaidoje, kurį dažnai taip pat reikia pirkti. Net tam, kad išspausdinti mažą skelbimą kurio nors rajono žiniasklaidoje apie būsimą susitikimą su rinkėjais.
Jeigu Seimo partijos sudaro susitarimą su vadovaujančiu valstybei asmeniu, kad šis gali pratęsti buvimą savo kėdėje, kaip panašu ir atsitiko per šiuos rinkimus, tai ir patys rinkimai virsta tik fasadiniu demokratijos atributu, labai panašiu į fikciją.
Bet juk ir Seimo partijos ne savo valia sutiko nutiesti raudoną kilimą antrai D.Grybauskaitės kadencijai. Galios, kurias sutelkė dabartinė šalies vadovė gąsdina net ir įtakingiausius šalies politikus. Jie tvirtina, kad parems prezidentę dėl gerų darbų. Bet politikoje, net, jeigu kitas asmuo ir gerai dirba, ar nebūtų konkuruojama dėl tų pačių pareigų? Juo labiau, dėl aukščiausios valdžios. Aišku, yra ir baimė pralaimėti.
Šiandien aukščiausiojo šalies vadovo rankose yra sukoncentruotos tokios galios, visų pirma įtaka teisėsaugai, kas gali pridaryti labai daug problemų bet kuriam politikui, partijai, asmeniui, nusprendusiam stoti skersai kelio, pasipriešinti aukščiausiai valiai.
Šios galios ne tik baudžia. Jos gali ir duoti. Aukštas pareigas, garbingą įvertinimą prieigą prie pinigų. Duoti ne tik politikams, bet ir visuomenininkams, žiniasklaidai, verslui. Nuo kiekvieno sąžinės priklauso, ar kažką gavęs iš valdžios, neims tarnauti valdžios žmogui, ne valstybei. Bet atsisakęs tarnavimo valdžiai neteks ir jos malonės.
Taip yra sukuriama valdžios vertikalė, gimdanti ir astronominio dydžio reitingus. Kiekvienas žmogus klysta. Juo labiau tie, kurie yra valdžioje. Bet tik valstybėse, kur aukščiausioji valdžia turi milžinišką įtaką žiniasklaidai ir tik vienetai išdrįsta tą valdžią kritikuoti, nes kiti geriau nusprendžia prie jos prisitaikyti, valdžia įgauna tokią galią.
Tokia valstybės sistema nėra tik prezidentės valdymo pasekmė. Pamatai jai buvo klojami ir ankstesnių prezidentų, Vyriausybių valdymo metais, o atskiriems individams, atsidūrus toje valdžioje, buvo sunku ką nors pakeisti. Bet dar niekada Lietuvoje rinkimai į aukščiausias pareigas valstybėje nepriminė fikcijos.
Esant tokiai sistemai, o juo labiau, kai prezidento rinkimai sutampa su rinkimais į Europos parlamentą, įtakingos Lietuvos partijos nusprendė didžiausią dėmesį skirti pastariesiems rinkimams. Juose nori dalyvauti daug Seimo ir Vyriausybės narių.
Vieša paslaptis yra tai, kad taip veržiamasi į Europos parlamentą dažniausiai tik dėl milžiniško atlyginimo ir visiškai nesvarbu kai kuriems kandidatams, kad jie nelabai ką žino, supranta apie Europos politiką, kad ja nepasitiki ar be rusų kalbos kitų užsienio kalbų nežino. Kaip rodo duomenys, Lietuvos atstovai yra vieni pasyviausių šioje institucijoje, bet, matyt, vieni aktyviausių vykdyti asmeninę reklaminę kampaniją už Europos parlamento pinigus Lietuvoje. Tai daro kasdien. Ne tik prieš rinkimus.
Erozija mūsų valstybės politiniame gyvenime, iššaukta aukščiausios valdžios vykdomos rimbo ir meduolio politikos kitų politikų atžvilgiu, yra papildoma jau ne meduoliu, o perspektyva maudytis gausių gėrybių jūroje už Briuselio pinigus.
Ar keista tada, kad ir partijos, politikai, turimus finansinius resursus skiria visų pirma Europos parlamento rinkimams, o ne prezidento rinkimams. Ten laukia gėrybės, o čia gali ir nukentėti. Kas geriau? Štai, kodėl ir mūsų gatvėse, aikštėse beveik nėra prezidento rinkimų plakatų, nematome praktiškai ir jokios šių rinkimų kampanijos.
O tokia situacija yra naudinga tik esamai valstybės vadovei. Ir taip bus ateityje, jeigu niekas nesikeis. Kaip ir neįtikėtinai trumpas, mėnesio trukmės rinkimų laikotarpis. Šalies vadovei yra naudingas ir naujas rinkimų kampanijos finansavimo įstatymas, apribojantis kitų politinių jėgų konkurencijos galimybes, kai prezidentės rankose yra administracinį resursas bei nuolatinis žiniasklaidos dėmesys, kaip šalies vadovei.
Valstybės vadovo dominavimą valstybės gyvenime ir perspektyvą vėl likti toje pačioje kėdėje užtikrina taip pat dar kitos dvi valstybės institucijos: Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) ir Nacionalinė televizija. VRK absoliučiai didžiąją dalį lėšų skiria Nacionalinei televizijai surengti kandidatų į prezidentus debatus, o nuo to, kaip jie yra surengiami, priklauso nemaža dalimi ir rinkėjų dėmesys patiems rinkimams.
Visi pripažįsta,, kad televizijos debatai vyksta nuobodžiai. Nekeista, kad juos stebi tik keli procentai mūsų šalies piliečių. Kitos žiniasklaidos priemonės irgi bando surengti kažką panašaus, bet stimulo tam neturi, nes monopolinė teisė kartu su pinigų suma yra skirta Nacionalinei televizijai. O tada mažai matome ir priešrinkiminių laidų konkurencijos. Dalį kaltės turėtų prisiimti ir patys kandidatai dalyvaujantys minėtose laidose, kad nesugeba sudominti žiūrovų, bet labai daug kas priklauso ir ne nuo jų.
Neaišku, kodėl nesudaroma galimybė kandidatams pateikti aštrių klausimų, kurie neleistų jiems sakyti monologus. Tegu nors ir iš kandidatų palaikymo pusės.
Ir VRK galėtų atlikti daugiau funkcijų, suteikiant rinkėjams informacijos apie kandidatus. Pavyzdžiui, galėtų būti procedūra pačiose VRK patalpose, transliuojant ją internetu, kai ypač kandidatai į prezidentus, padėję ranką ant Konstitucijos atsako ir į nemalonius, bet rinkėjus dominančius klausimus, atsiųstus vėlgi internetu. Kad neliktų galimybės kandidatams nuslėpti savo biografijos epizodus, pajamų šaltinius, nurodant tik fragmentus deklaracijose, kitus veiksmus, kurie gali kelti klausimų.
Viso to iki šiol nėra, todėl ir rinkimai, ypač šie prezidento rinkimai, vis labiau virsta tik formalia procedūra, labai panašia į fikciją. Juo labiau, kai žmonės mato ir tą partijų, politikų baimę bei nenorą kiek rimčiau sudalyvauti šiuose prezidento rinkimuose.
Vis dėlto tie, kas norėjo savo susitarimais nulemti šių prezidento rinkimų baigtį dar bijo, kad gali pralaimėti. Pralaimėtų jie tada, jeigu įvyktų antrasis rinkimų turas. Tik tada galėtų prasidėti rimta rinkimų kampanija, kurios iki šiol nėra. O, kad šio antrojo rinkimų turo nebūtų, skleidžiama informacija, jog net ir tie dalyvaujantys kandidatai, tai daro tik dėl vaizdo, kad jiems jau pažadėtos kur nors aukštos kėdės, ar, kad kas nors dalyvauja šiuose rinkimuose tik tam, kad patenkintų savo asmenines ambicijas.
Į kiekvieno kandidato vidų neįlįsi, nesuprasi, kas ten darosi. Vis dėlto, dar neįvykus šiems rinkimams, nenorėčiau jų laidoti. Kaip suprantu, net ir kai kurie įtakingų partijų kandidatai palikti vieni kovoti už galimybę patekti į antrą turą, jau nekalbant apie tuos tikrai nepriklausomus kandidatus, už kurių nestovi jokie dideli pinigai.
Kas belaimėtų prezidento rinkimus po jų, tikrai, reikėtų pakalbėti apie demokratijos būklę mūsų valstybėje, kuri, esant tokiems rinkimams tampa panaši į fikciją. Tokią valstybę ima lydėti stagnacija, valdžios savivalė, aukščiausiojo lygio korupcija, galinti iššaukti ir didelį socialinį sprogimą. Pastarųjų mėnesių įvykiai Ukrainoje rodo, kaip sunku būna po tokio socialinio sprogimo net išlikti valstybei. Bet tokioje šalyje, kur už piliečių nugarų partijos sudaro su aukščiausiąja valdžia susitarimus, pokyčių reikia. Jeigu valstybė yra brandi, pokyčiai gali būti atlikti ir sutartinai, be didelių sukrėtimų.
