Aš ne šventasis (ir, ko gero, kurį laiką juo tikrai nebūsiu), tačiau dabar stoviu kryžkelėje, panarinęs galvą ir persmelktas abejonių.
Po vakarykštės nakties aš nesu tikras, kad mano įsitikinimų uola buvo išties uola. Galvoju, gal mitau ir kitus maitinau iliuzijomis ir paklydimais.
Kiek prisimenu save, visą laiką galvojau, kad Vakarų civilizacija yra ne tik geriausia, bet ir vienintelė teisinga. Kaip koks naujųjų laikų jėzuitas, buvau tikras, kad tikslas pateisina priemones: tikėjau, kad visi Vakarų pasaulio ir laisvos visuomenės ekscesai ir makabriškos įvairovės išraiškos yra teisinga, nes tai užtikrina mūsų tvarkos ir mūsų vertybių stiprybę.
Pavyzdžiui, visuomet žinojau, kad greitųjų kreditų reklamos, sveikinimų koncertai ar savaitiniai moteriški žurnalai „Prie arbatos puodeliuko“ sukurti ne žmonių, o šėtono pasiuntinių. Nes jie priešiški žmogaus protui ir prigimčiai ir paneigia visa tai, kas skiria mus nuo beždžionių ir kitų roplių.
Tačiau vis tiek maniau – tegu būna, negalima viso to drausti, nes tokia yra mūsų laisvės kaina. Tebūnie, galvoju, ir knygos apie dekupažą, ir Paulo Coelho knygos, ir Raganų kalnas Juodkrantėje. Tegu. Mes nuo šių karčių vaistų tik sustiprėsime, kad ir kokie jie būtų groteskiški.
Šiandien nesu toks užtikrintas.
Ne, manęs nežavi tai, kad Šiaurės Korėjoje visi daugmaž vienodai rengiasi, neturi interneto ir yra žiauriai baudžiami už mobiliųjų telefonų naudojimą.
Man visai nepatinka Irano paprotys už kai kuriuos nusikaltimus užmušti žmones akmenimis arba vieši penktadienio korimai turgaus aikštėse.
Saudo Arabijos praktika kapoti rankas vagims (nors ir kvalifikuotai tai daroma – amputuoja medikai, o ne kokie mėsininkai iš gretimo turgaus paviljono) man irgi neatrodė kaip patraukliausias dalykas, nors, tiesą pasakius, gal ir galėtų būti taikoma tiems, kas į tinklinių restoranų valgiaraščius įtraukia apkeptus koldūnus su majonezo ir sūrio padažu.
Nemanau, kad daug draugų surasčiau ir tarp Afganistano ir nevaldomų Pakistano teritorijų radikaliųjų islamistų: nepritarčiau jiems dėl draudimo mergaitėms lankyti mokyklą, be to, nemanau, kad Korano mokymasis mintinai yra pakaitalas visam kitam švietimui.
Man nepatinka ir tai, kad Dubajuje ne kiekvieną interneto tinklalapį gali atsiversti: vietoje kai kurių iššoka pranešimai, kad turinys neislamiškas, ir todėl man jo neparodys. Visa tai man nelabai patinka, ir abejoju, ar kada nors pradės patikti.
Tačiau, mąstau sau šiandien, kad ir kokie būtų tų suvaržytų, diktatoriškų, puspročių ir religinių fanatikų valdomų, brutalių, be teismo mirtimi baudžiančių, nelaisvų visuomenių trūkumai, ten pas juos bent jau scenoje nedainuoja barzdotos moterys.
Dar viena tokia Eurovizija, ir aš pirmas eisiu rinkti parašų, kad Lietuva išstotų iš ES ir įvestų islamą kaip valstybinę religiją.
