Jau du penktadienius iš eilės kauniečiai ir miesto svečiai 19 valandą Rotušės aikštėje galėjo stebėti istorinę ceremoniją: išsirikiuoja XVIII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės apranga pasipuošusi Kauno pavieto Laisvųjų šaulių artilerijos tarnyba, o iš XIX amžiaus patrankos kopijos paleidžiami trys šūviai drebina Kauno senamiestį.
Pirmasis šūvis esą skelbia kauniečių darbo savaitės pabaigą, antrasis skiriamas miesto svečių garbei, o trečiasis primena, kad prasideda savaitgalis – poilsio, pramogų ir linksmybių metas.
Atgijusiame, traukos centru tapusiame senamiestyje ši antrus metus tęsiama istorinė ceremonija – smagus reginys miestiečiams, ypač viliojantis vaikus. Nors miestą drebinantys patrankos šūviai Kaune nėra naujiena, jie neretai girdimi įvairiuose miesto renginiuose, smalsuolių penktadieniais prie Rotušės netrūksta. Jie drąsiai stebi, kaip patranka užtaisoma ir iš jos iššaunama, nors dažnas prieš tai skuba užsikimšti ausis.
Po ceremonijos daugeliui maga pabūklą apžiūrėti, o turistai prie jo noriai fotografuojasi, domisi, kada patranka pagaminta, ką reiškia tie šūviai. Grįžę į savo šalį užsieniečiai jei ir neprisimins, kokio architektūros stiliaus yra vienas ar kitas istorinis pastatas, tai bent žinos, kad labiausiai apsnūdę antrojo pagal dydį Lietuvos miesto gyventojai linksmintis ir švęsti savaitgalį kviečiami net pabūklo šūviais.
Tačiau kaip elgtis miestiečiams, kurie savaitgaliais priversti dirbti ir neturi galimybės pramogauti net patrankos šūvių kviečiami, istorinės ceremonijos sumanytojai neatskleidžia. Gal reikėtų ir ketvirtojo šūvio – pagerbiant tuos, kurie darbo valandų neskaičiuoja, nes žino, kad linksmybėmis sotus nebūsi?
Susilieti su istorija kauniečiai nuo gegužės sekmadieniais gali ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Čia vidurdienį keliama, o 16 valandą nuleidžiama Vyčio Kryžiaus ordino vėliava.
Tradicija taip pagerbti mūsų tautos aukas, sudėtas ant nepriklausomybės aukuro, kilo 1921 metais. 1991-aisiais ji atgaivinta ir tęsiama iki šių dienų Šaulių sąjungos ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus iniciatyva. Ši iškilminga ceremonija birželio mėnesį vyks ir šeštadieniais.
Į praeitį po savaitės kauniečiai galės grįžti ir minėdami miesto gimtadienį. Šventė šiemet nebus vien puota miestiečių skrandžiui ir duoklė tautinės birbynės klausytojams – miesto gimtadienis pavadintas „Kauno Hanzos dienos 2014“.
Po kelerius metus trukusių kritikos strėlių miesto valdžiai, kad ji per menkai remia verslininkų pasiūlytą Hanzos šventę, nors Kaunas vienintelis iš Lietuvos miestų priklauso Naujajai Hanzos miestų sąjungai, šiemet užsimota iš peties pakeisti padėtį. Pernai pažadėjęs, kad „Kauno dienų šventė virs Kauno Hanzos dienų švente“, miesto meras A.Kupčinskas žodį tesėjo – Kaunas kitą savaitgalį alsuos viduramžių dvasia. Net planuojama surengti Kauno pilies šturmo inscenizaciją, kurioje galės dalyvauti visi norintys.
Hanzos šventė, kai ji dar buvo rengiama atskirai nuo Kauno dienų, priviliodavo ne tik istorija besidominčius kauniečius, bet ir daug jaunimo. Viduramžių amatai ir žaidimai ypač žavėdavo vaikus ir laisvalaikį leisti ne tik su alaus bokalu rankose mėgstantį jaunimą.
Kiek šiųmetėje šventėje bus tradicinių mugių spalvų ir šurmulio, o kiek tikrų istorijos vaizdinių ir pamokų, pamatysime. Renginio sėkmė priklausys ne tik nuo organizatorių išmonės, bet ir nuo dalyvių entuziazmo.
Daliai verslių kauniečių miesto gimtadienio posūkis nuo šių dienų materialinių vertybių garbinimo į viduramžių dvasios paieškas gali ir nepatikti. Jau vien dėl to, kad verslininkams teks sukti galvą, kur dėti nuo Kazimiero šventės likusias neparduotas dešras ir pintines.
Apsukresni pintines dar galėtų bandyti kam nors įbrukti šį savaitgalį Kaune vykstančiame tradiciniame tarptautiniame senturgyje „Laiko ratu“. Organizatoriai tikina, kad būtent gegužės mėnesį rengiamoje antikvarų, sendaiktininkų, kolekcininkų ir kitų senovės bei istorijos mėgėjų šventėje daugiausia perkama.
Savaime suprantama, kad pintines ar kitus nuo Kaziuko likusius rankdarbius tektų šiek tiek pasendinti. Tačiau jei naujam gyvenimui galima prikelti ir saulės energiją naudojančiu šviestuvu kaimo sodyboje paversti Antrojo pasaulinio karo laikų jūrinę miną, naują daiktą papuošti senu apdaru, kad jis derėtų tarp sendaikčių, gal net paprasčiau.
Praeities pamiršti neleidžiantys renginiai džiugina kauniečius. O kaip turėtų atrodyti šventė, kurioje pasijustume esantys ateities Kauno gyventojai?
„Laikinoji sostinė“
