300 žurnalistų ir žiniasklaidos priemonių vadovų, sukančių milžinišką Kremliaus informacinės inžinerijos aparatą jau atsiėmė savo apdovanojimus. Būtent jų intensyvaus darbo nuopelnas, kad šią Pergalės dieną V.Putinas pasitinka kaip kovotojas su „atgimusiu fašizmo pavojumi“. Šie žmonės sukūrė, tariamai, alternatyvią informacijos erdvę, maitinančią rusakalbių auditoriją tiek Rusijoje, tiek kitose šalyse savitai interpretuota informacija, išgalvotomis sąvokomis bei skrupulingai sukonstruotais faktais. Būtent ant jų pečių krinta atsakomybė už neapykantos vakarietiškai kultūrai, bet kam, kas neatspindi dabartinio nacionalistinio Rusijos nusiteikimo, sklaidą.
Neabejotina, kad ir šiandien šie ištikimi naujo drąsaus rusiškojo pasaulio šaukliai, informacinio karo didvyriai akcentuos Rusijos triumfą kovoje su fašizmu, probėgšmiais užsimindami, apie 26.6 (kitais duomenimis net iki 40) milijonų kareivių ir civilių aukų. Vargu ar bus užsiminta ir apie po karo okupuotas valstybes, tremtas ir naikintas tautas, partizaninį pasipriešinimo judėjimą, stalinistines represijas pačioje Rusijoje, brutaliai nušlavusias rusų inteligentiją ir į siaubingos tylos ir parsidavėliško prisitaikymo tamsumą uždariusias didingą kultūrą.
Taip, kai kurie prisimins savo senelius ar prosenelius, žuvusius fronte, kur vienintelis pasirinkimas buvo žengti į priekį arba būti pakirstam kulkos iš nugaros. Pagerbs tuos, kuriems pavyko išgyventi daugiausiai gyvybių pasaulio istorijoje nusinešusio karo siaubą ir tragišką grįžimą į normalų gyvenimą, kuriame jų laukė tik krūva ant švarko skimbčiojančių medalių ir didesnis gabalėlis duonos ir dešros, bet dažnai nebe tie, kuriuos paliko namuose. Tačiau ar šių žmonių pasiaukojimas ir istorijos tragizmas bus esminė šios dienos tematika? Ar individualus sąmoningų rusų supratimas pajėgs nusverti visais kanalais brukamą nacionalistinio šovinizmo kampaniją?
Ne, šiandien Rusija rodys savo karinę galią. Būtent laipsniška karinių pajėgų modernizacija ir rusakalbių interesų gynyba bet kokiomis priemonėmis, laužant visus tarptautinius susitarimus ir ne tik kultūriškai, bet ir militaristiškai ekspansyviai žygiuojant į Vakarus, Putino doktrinos pagrindas. Krymo aneksija tampa tik pirmu žingsniu į buvusios šlovės susigrąžinimą, o tolesnį planai siekia tiek, kiek gali siekti beribės buvusio pilko KGB veikėjo ir išradingų jo patarėjų ambicijos. Komunizmo pergalė buvo tik laikina, mat tokie „nevykėliai“ kaip Nikita Chruščiovas ar Michailas Gorbačiovas paleido rusiškas žemes iš savo rankų.
Štai ir Maidano judėjimui, naujajai Ukrainos vyriausybei buvo lemta pavirsti „fašistais“ Rusijos informacinėje erdvėje, nes bet koks bandymas nusikratyti Rusijos įtakos yra suprantamas kaip priešiškas veiksmas.
O tam, kad paverstum brolišką ukrainiečių tautą beveidžiais priešais, tiesiog privalai nužmoginti ją, atskirti nuo tikrovėje esančių socialinių santykių ir apipinti istorijos fantomais (pvz. atgaivinti įaudrintoje rusų vaizduotėje fašizmo siaubus). Rusija išgyveno tam tikrą šoką, kai buvo sunku įtikėti, jog staiga Ukraina tapo tariamo genocido irštva, tačiau meistriškai pateikti Odesos tragedijos įvykiai baigia įtikinti atbukintą Rusijos visuomenę, kad Ukrainoje rusakalbiai kaunasi dėl savo gyvybių.
Nebrandžiose visuomenėse, kuriose tik simuliuojamas pilietiškumas, matome, kad tiesa stovi garsiau rėkiančiųjų ir intensyviai melą kartojančių tiesos alchemikų pusėje. Rusijoje ši galios padėtis niekada ir nebuvo kitokia.
Tik retos argumentuoto kalbėjimo išimtys ir bandymai išlaikyti sveiko proto poziciją kartais nušvinta opozicinėje žiniasklaidoje ar dar ne visiškai į neviltį ir apolitišką laikyseną nugramzdintoje kultūroje. Tačiau Putino Rusijoje toks abejingumas jau pradeda reikalauti ir didelės kainos. Menas susiduria su vis aukštesnio laipsnio cenzūra, istorija – su vis didesniu faktų falsifikavimu, verslas – su vis didesniais suvaržymais ir prievartiniais įtraukimais į politinės korupcijos tinklą.
Tiesą sakant, V.Putinui nelabai ir rūpi tylūs opozicijos balseliai, dažniau girdimi Vakarų žiniasklaidoje nei pačioje Rusijoje. Rusijoje jau sukurtas milžiniškas tinklas, kuriame atsijojami doktrinai palankūs ir nepalankūs asmenys.
Nepalankiųjų laukia tragiškas Anos Politkovskajos ar vargdieniškas Michailo Chodorkovskio likimas, o išganytieji, tokie kaip kompozitorius Valeriju Gergijevas ar režisierius Nikita Michalkovas išdidžiai neša olimpinę vėliavą, vėliau pasirašydami apgailėtinus Putino politikos pateisinimo raštus ar kitaip šokdami pagal Kremliaus jiems diktuojamą sąžinės nebūties melodiją. Tokia moralės ir principų kaina dabarties Rusijoje.
Rašau jums, ir prieš mane ant stalo guli penkiolika sovietinių kapeikų. Suprantu, kad dabar tai tėra metalo gabalėlis su beverčiu skaičiumi. Istorinis artefaktas, nekeliantis man ar kitam mano kartos atstovui jokių jausmų.
Labai bijau, kad V.Putino Rusija aktyviai mokoma štai tokio abejingo žvilgsnio į tuos milžiniškus žuvusiųjų skaičius ir istorijos paraštėse paliktus sutraiškytus žmonių ir tautų likimus. Karas tampa jos varikliu ir savęs pateisinimo forma. Jei aš teisus, jei karas, o ne taika, yra pretekstas šventei, ši valstybė yra pasmerkta dar ilgiems tamsos ir istorinių klaidų amžiams. Kaip mėgo rašyti genialus rusų tautos sūnus Daniilas Charmsas: „štai, tiesą sakant, ir viskas“.
