Tai atsitiko 1987 metų rudenį Rytų Vokietijoje, Štakovo apylinkėse, Liebe Rosa kariniame sovietų armijos poligone. Vyko desantininkų brigados pratybos, daug triukšmo, daug lakstymo, chaoso ir jaudulio, karininkai nervingi, seržantai įsiutę, ginklai barška, prakaitas per nugaras žliaugia, nuostabus kariškas spektaklis.
Kai pagaliau pasiekėm pozicijas, kuriose turėjome įsitvirtinti, buvo jau pusiaudienis. Kol išsikasėme apkasus, praėjo dar keletas valandų.
Tada pasirodė brigados vadas, papulkininkis Chimičius. Jis buvo tipiškas karjeristas garbėtroška, nes visi žemesnio laipsnio karininkai pataikaujamai vadindavo jį pulkininku ir jis tam niekada neprieštaraudavo. Kadangi nešiojo ūsus, mintyse vadinau jį Chomičiumi – jis iš tiesų buvo panašus į tuo metu garsų Lietuvos krepšininką, tik mažiukas ir piktas, bet apie Kauną žinojo. Kažkodėl beveik visi sovietų karininkai žinojo apie Kauną ir tardami šio miesto pavadinimą, visuomet jį iškraipydavo, kirčiuodami ne pirmąjį, o antrąjį skiemens dėmenį: sakydavo K-A-unas, ne Ka-U-nas. Mūsų būrio leitenantas raportavo apie parengtį ir apie visą kitą privalomą saldofonišką mėšlą, tada Chimičius lėtai praėjo pro įsikasusių karių pozicijas ir pagaliau pasiekė mus, minosvaidininkus.
Kurį laiką papulkininkis stovėjo ir žiūrėjo. Jo trumpi pakirpti ūsai vis labiau šiaušėsi, kol galiausiai pasidarė panašūs į spyglių kuokštą panosėje.
- Kur jūsų minosvaidžiai? – pagaliau paklausė.
Klausimas logiškas. Minosvaidžių mes neturėjome. Apkasus iškasėme, „ugnies taškus“ užmaskavome, sujungėme juos ilgais vingiuotais perėjimais, viskas kaip priklauso, tiktai pagrindinio dalyko – minosvaidžių – neturėjome.
Jeigu Chimičiui būtų užtekę proto paklausti dar sykį, kas nors būtų jam paaiškinęs: mūsų būrio automobilis, visureigis „uazikas“, turėjęs atvežti minosvaidžius, neužsivedė. Jis niekada neužsivesdavo, nes jo vairuotojas buvo jaunas, o jeigu vairuotojas jaunas, visos vertingos detalės iš jo automobilio atitenka vyresniems, daugiau ištarnavusiems kareiviams ir jų prižiūrimiems automobiliams. O naujos detalės apskritai niekad nepasiekia garažų – jos išgaruoja pakeliui rūpestingų praporščikų („kusok“) ir virštarnybininkų („svirčiok“) rankose.
Anksčiau mes minosvaidžius susikraudavome į sunkvežimius, kurie mus veždavo į pratybas, ir tiek. Minosvaidžiai mobilūs, išardomi ir transportuojami trijų kareivių. Šį sykį buvo kitaip, aliarmas ištiko netikėtai, kareivines reikėjo palikti skubiai pėsčiomis, minosvaidžius turėjo pasikrauti vairuotojas ir su kitų automobilių kolona atvykti į pozicijas.
Chimičius nebenorėjo aiškintis, kur tie mūsų prakeikti minosvaidžiai, ir kad pusę brigados automobilių nė nepajudėjo iš garažų, jis riktelėjo komandą „Ugnis“, leitenantas tą komandą pakartojo seržantams, seržantai suriaumojo ją savo pavaldiniams ir prasidėjo nuostabiausias pasaulyje renginys: mes šaudėm į nematomą priešą nematomomis minomis iš nematomų minosvaidžių.
Iš pradžių viskas vyko nerangiai, bet Chimičius piktai riktelėjo „palikti!“ ir tada griežtai sukomandavo vėl viską pradėti iš naujo, ir kareiviai jau daug vikriau lakstė po apkasus, nešiojo nematomus šaudmenis, seržantai koregavo įsivaizduojamas minų trajektorijas, žiūronais stebėjo nematomus sprogimus ir džiaugsmingai raportavo, kad taikinys sunaikintas.
Mes taip įsijautėme šaudyti fantazijų pasaulyje, kad nepastebėjom, jog brigados vadas su visa aukštų karininkų palyda jau pasišalino.
Nežinau, kas ir kaip buvo nubaustas, bet mes, kareiviai, jautėmės atlikę savo pareigą: šaudėme puikiai. Kad nebuvo pabūklų, tai jau ne mūsų problema. Sovietų Sąjungoje be vaizduotės, be išlavinto absurdo jausmo nors kiek smegenų turinčiam žmogui nebuvo įmanoma išlikti. Ir štai dabar tas fantazijos ir absurdo junginys tiesiog triumfavo.
Šis prisiminimas - trumpa sovietinės sistemos esmės santrauka. Ir tragiška, ir komiška tuo pačiu metu, kažkas kvatojasi susiėmęs už pilvo, kažkas praranda antpečius, pareigas ar gyvenimo prasmę, bet visuomet kurioje nors sistemos vietoje būtinai kas nors pavogta, parduota, būtinai atsiras koks nors asilas, kuris ko nors nežino, nors turėtų žinoti, nemoka, nors turėtų mokėti, bet jis, tiesą sakant, nelabai ir kaltas, nes buvo paskirtas per pažintis, už partinius, o ne profesinius nuopelnus, už kyšį ir panašiai. Ir nesvarbu, ar tai būtų kariuomenė ar teatras, ar gamykla. Kita vertus, tas šaudymas be ginklų ir šaudmenų – vienas įspūdingiausių šou, realybės šou ar meninis spektaklis, kokį tik teko matyti.
Niekas nesugalvota, viskas atsitinka spontaniškai, dekoracijos, vietos, laiko ir veiksmo vienovė, ir netgi aistringas atlikimas: grėsmingo, įsiutusio karininko akivaizdoje nori nenori darysi viską, kad tik jam įtiktum, – taigi viskas, kas patenkintų ir Aristotelį, ir Larsą von Trierą.
