„Prezidento rinkimuose balsavau už moterį. Nes pati esu moteris ir žinau, kad mes galime labai daug nuveikti“,– sakė G.Grigaliūnienė. Jos vyras Vidantas tvirtino, kad šeimyna yra kaip kumštis, todėl net balsuodami rinkimuose šeimos nariai yra vieningi. Pirmą kartą šiais metais balsuoti ėjusi Grigaliūnų šeimynos augintinė 18-metė Eglė irgi tam pritarė.
Mėgsta rėžti tiesą į akis
„Šiandien pas mus susirenka vaikai, kurie jau užaugo ir gyvena kitur. Tačiau jie tebėra priregistruoti mūsų namuose. Todėl rinkėjų kortelės atnešamos į mūsų namus“, – kalbėjo G.Grigaliūnienė. Šeimynos namuose jau ne kartą lankėsi aukšto rango politikai. Tiesa, iš dabartinių kandidatų į Prezidentus nebuvo atvykęs nė vienas. Į svečius atvykusiems politikams moteris tiesia į akis išrėžia, ką galvoja, pažeria kritikos ir negaili patarimų.
„Kai buvo atvykęs Prezidentas Algirdas Brazauskas, pasakiau, ką reikėtų pataisyti įstatymuose. Jis iš karto sureagavo. Bet dabar viskas vėl pamažu tapo taip, kaip buvo anksčiau. Jeigu vaikas auga šeimynoje, tokioje, kaip mūsų, tai už jį šeimynai valstybė moka 1040 litų per mėnesį. Vaikų namuose augančiam globotiniui skiriama per 2000 litų. Bet jeigu paprasta šeima šalia savo dviejų vaikų pasiima globoti trečią, tėvų atstumtą mažylį, tai tokiam vaikui valstybė skiria tik 500 litų. Kodėl? Nejaugi tas vaikas nesiprausia, gal jam nereikia elektros?“, – kalbėjo G.Grigaliūnienė.
Šiais metais ji pagaliau sulaukė įvertinimo už savo pasiaukojimą. Svetimiems vaikams gyvenimą paskyrusiai G.Grigaliūnienei buvo suteiktas Panevėžio rajono Garbės pilietės vardas. „Nesitikėjau, nesijaučiu nusipelniusi“, – kalba moteris.
Pati vaikų internate augusi Gražina supranta, ką reiškia augti be motinos meilės. Todėl 1989 metais ji kartu su vyru Vidantu įkūrė šeimyną, kurioje ėmė auginti svetimus, tėvų netekusius ar neprižiūrimus vaikus.
Vietoj amžinos negalios – normalus gyvenimas
Kai sekmadienį į Grigaliūnų šeimynos namus atvažiavo „Lietuvos ryto“ korespondentai, iš kelių dalių sulipdyto namo kieme jau buvo pririkiuota automobilių. Koridoriuje atėjusius pasitiko iki lubų įvairių dydžių batų pririkiuota lentyna.
Į šeimynos namus susirinkę jau suaugę vaikai gėrė arbatą, mažieji šeimynos augintiniai žaidė antrame aukšte.
Pirmojo aukšto svetainėje ant sofos susėdę du berniukai – 14-metis Matas ir ketveriais metais jaunesnis Rokas buvo įnikę į kompiuterinius žaidimus.
„Matas yra mano dėdė“, – paaiškino Rokas. Paaiškėjo, kad berniukas yra Grigaliūnų anūkas, o Matas šeimynoje augo nuo kūdikystės. Jis Gražiną vadina mama. Moteris jį vos kelių mėnesių naujagimį atsivežė iš tikrosios mamos. Pas Grigaliūnus augusios berniuko sesutės pasakė, kad jų mama pagimdė broliuką. „Kur statysime lovytę broliukui?“, – tuomet Gražinos ėmė klausinėti mergaitės. Jos prašė paimti iš mamos mažylį, žadėjo padėti jį auginti. Atsilikusio vystymosi vaikui gydytojai prognozavo liūdną ateitį. Sakė, kad berniukas nekalbės ir nevaikščios.
Tačiau dabar Matas puikia vaikšto, bendrauja ir yra puikus jį užauginusios šeimynos pagalbininkas. Paauglys vairuoja traktoriuką, kurį jam padovanojo įtėviai. Traktoriuką Grigaliūnai pirko išperkamosios nuomos būdu. Moteris pasakojo, kad šeimynai negalima imti paskolos, bet vienas bankas pasigailėjo ir sutiko paskolinti pinigų. Daugelis pažįstamų stebėjosi ir piktinosi, kad Grigaliūnai negalią turinčiam globotiniui nupirko tokią brangią dovaną.
„Matas nupjauna žolę ne tik mūsų kieme, bet ir pas kaimynus. Norime, kad berniukas išmoktų užsidirbti. Gal tas traktoriukas kurį laiką bus jo pragyvenimo šaltinis“, – sakė Gražina. Nuo Mato veido nedingsta šypsena. Jis mitriai bėga į kiemą, atsisėda prie traktoriuko vairo ir ranka mostelėjęs parodo, kurias pievas paprastai šienauja.
Piešinyje dvidešimt šeimos narių ir gyvūnai
Antrame aukšte ant sienos kabo piešinys, kuriame išsirikiavę keliolika žmonių. Taip dabartinę Grigaliūnų šeimą nupiešė jų anūkė Gustė. „Matote, šiame piešinyje kokia graži ir liekna močiutė?“, –šypsojosi V.Grigaliūnas.
Ilgakasė šviesiaplaukė Gustė prisipažino, kad užaugusi norėtų tapti politike, o gal net Lietuvos Prezidente. Ji dažnai su kitais Grigaliūnų šeimynoje augančiais vaikais žaidžia įvairių šalių Prezidentų susitikimus. Šiame žaidime Gustė visada pasirenka vaidinti Dalią Grybauskaitę.
Pirmą kartą šiais metais balsuoti ėjusi Eglė negalėjo atsidžiaugti dovanų gauta tulpe. Mergaitė nuo trylikos metų auga Grigaliūnų šeimoje. Ji, kaip ir kiti vyresnieji vaikai, yra šeimynos tėvų pagalbininkė. Gražina pasakoja, kad atvykusi iš tėvų namų, paauglė nemokėjo net lėkštės pavalgiusi išsiplauti. O dabar kepa skaniausius pyragus, moka pasirūpinti jaunėliais.
Prieš kelerius metus Grigaliūnai iš vienų namų parsivežė tėvų apleistus šešis broliukus. „Jie buvo visi žaizdoti, apėję niežais“, – pasakojo Eglė. Ji buvo pirmoji Gražinos pagalbininkė, kai reikėjo sutvarkyti apleistus brolius. Berniukai nežinojo, kas yra muilas ir ką su juo reikia daryti. Teko juos mokyti, kaip reikia praustis.
Virtuvėje ant kėdžių sėdi dvi trimetės mergytės. „Čia mūsų dvynukės“, – šypsosi Gražina. Tačiau vėliau paaiškina, kad panašaus amžiaus mažylės pas juos pateko iš skirtingų šeimų. Mergaitės išoriškai yra labai panašios. Be to, jos labai nori rengtis vienodais drabužėliais. Todėl mažyles visi vadina dvynėmis.
„Mūsų namuose nėra idealios tvarkos ir negali jos būti aplinkoje, kurioje gyvena 18 vaikų. Bet čia kiekvienas vaikas gali susikurti savo aplinką tokią, kokią jis nori“, – sako šeimynos mama. Tiems vaikams, kurie myli gyvūnus, leidžiama jų laikyti. Šeimynoje gyvena net trys katinai. Šie gyvūnai puikiai jaučia, kurie vaikai juos myli. Todėl poilsiui uodeguotieji renkasi ne kiekvieno vaiko kambarį.
Gražina pasakoja, kad šeimynoje gyvena šešiolikmetis, kuris įtėviams yra yra tikra mįslė. Berniukas elgiasi taip, tarsi būtų ką tik atvykęs iš praėjusių amžių. Jis mėgsta tvarką, tačiau ją supranta labai savotiškai. Norėdamas susitvarkyti savo daiktus, jis kala į sieną vinis. Ant jų kabina ne tik kepurę, bet ir meškerę, raišteliais surištus batus. Ant stalelio prie lovos paauglys laiko mirusios savo mamos nuotrauką. Berniukui reikia vienatvės. Todėl jis iškraustė seną medinį lauko sandėliuką ir ten įsirengė kampelį sau, kuriame jis mėgsta pabūti vienas.
„Mes žinome, kad daug kas mėgsta skaičiuoti, kiek gauname pinigų iš valstybės, kiek labdaros. Per šitiek metų girdėjome visokių apkalbų. Tačiau išmokome į jas nekreipti dėmesio. Gyvename taip, kad mūsų vaikams būtų gera“, – sako G.Grigaliūnienė. Į klausimą, ar šeimynoje priglausti ir užauginti, bei į gyvenimą išleisti vaikai nenuvylė, moteris atsako paprastai: kiekvienai mamai jos vaikai yra patys geriausi.
