Tačiau ką čia apie tą tekstą. Melodija irgi nepakenktų, bet bijau, kad krypstu nuo pagrindinės temos. Kaip koks nukrypėlis. Na, tiek to. Tai štai, mano giliu įsitikinimu, nereik vyti Dievo į medį. Tie kandidatai, kuriuos turime, mums jau ir taip smarkiai per geri.
Štai istorija iš mano gyvenimo. Laukiu prie kasos prekybos centre, prisipirkęs visko, ko reikia geram Eurovizijos ir rinkimų savaitgaliui – maisto, užkandžių, skalbiamųjų miltelių, baterijų, servetėlių ir popierinių rankšluosčių, alaus ir tekilos. Jei švęsti, tai švęsti.
Kasininkė netikėtai pasiūlo tris loterijos bilietus. Akimirksniu pasimetu – galvoju, na, aš juk šiaip nepanašus į tuos, kas naiviai ir patikliai dalyvauja šiame savanoriškame kvailybės apmokestinime. Visgi esu rašytojas, visuomenės veikėjas, taip pat ir pedagogas. Tačiau lemiamu momentu protą grybštelėjo kaulėta godumo ranka.
Pagalvoju, kad gal čia man tie bilietai dovanų. Dėl to, manau, kad daug visko perku – o aš perku paprastai tiek daug, kad paprastai susirenka žmonės pažiūrėti, jie negali patikėti, pamatę pusantro metro ilgio kasos čekį. Už daug pirkinių kasoje duoda visokių lipdukų, už kuriuos galima įsigyti patalynės, taurių, indų ir išskirtinės kokybės plaktukų, kuriais galima daužyti tuos indus, kai jau jie įsipyks.
Todėl linkteliu galva, gerai, imsiu tuos bilietus – prie kasos juk apie kažką kitą visi galvojame, ne apie pinigus ir ne apie pirkinius. Aš svaičiojau apie tai, kad jau vasara, jau šilta, ir kad vakarais vėlai temsta. Toks aš jautrus.
Paskui pasižiūriu tą patį savo kasos čekį ir suprantu, kad vaikiškas patiklumas tik ką man kainavo šešis lietuviškus litus (kol kas dar turime litą, kurį netrukus iš mūsų atims ES ir amerikiečių sąmokslo vanagai, bet tai jau atskira istorija). Trys skardinės šalto, nebrangaus tėvyninės gamybos alaus galėjo už tuos pinigus pūpsoti mano šaldytuve. O dabar štai trys lapeliai, su visokiais skaičiais, ir iš tų lapelių tiek pat naudos, kiek iš žieminių padangų Maroke.
Ir tada supratau štai ką: jei jau įžvalgus žmogus, mokantis visus gyventi – toks, kaip aš – negali neapgautas praeiti per prekybos centro kasą, ko norėti iš eilinio piliečio?
Neklausk, kokio politiko tu nori. Klausk, kokio politiko tu nusipelnei. Pastuksenk sau į puodynę, pažiūrėk, gerai rezonuoja? Ir jei atsakymas yra „taip“ - kaip tau atrodo, kodėl?
Tiesa, visiems mums tarpais atrodo, kad politikai nusišneka. Ypač kai kandidatai į prezidentus noriai kalba apie tai, kaip pritrauks investuotojus arba grąžins kitų politikų pavogtas pensijas. Tačiau liūdnas faktas yra tas, kad kiekvienas avantiūristas politikas, su rinkėjais kalbantis kaip su kvailiais, gali būti toks tik todėl, kad daugumas rinkėjų jam tai leidžia daryti. Jie gal ir neleistų, bet dabar net patys nenutuokia, kokie yra nesusivokiantys.
Paklauskite (arba net neklauskite, nes susinervinsite) praeivių gatvėje, ką jie žino apie Lietuvos prezidento pareigas. Jei norite ekstremalių įspūdžių, pasidomėkite, į kur mes renkame Europos parlamento deputatus: Europos Komisiją, Europos Tarybą, ar Europos futbolo čempionatą.
Užduokite klausimą apie kandidatus į prezidento postą – na, konkrečiai, ko tikiesi iš jų, kad varginiesi ir eini balsuoti, užuot šienavęs žolę (jei pernelyg aukštą paliksite, tai visai bus negerai, todėl, naudodamasis proga, noriu paakinti apsitvarkyti prie namų, kur turi būti pievelės, o ne užliejamos ganyklos su tropiniais asiūkliais)?
Išgirsite tokius atsakymus, po kurių suprasite, kad visi kandidatai, kuriuos turime, vidutiniam rinkėjui yra per geri ir per gudrūs, ir kad mūsų rinkėjams labai pasisekė: kad ir kaip baigtųsi rinkimai (šie ar vėlesni), šaliai vadovaus smarkiai protingesni asmenys, nei už juos balsavęs vidutinis mūsų šalies gyventojas.
Rinkėjas, deja, nė pats nežino, ko jis nori, ko jam reikia, ir jis tikrai neturi planų artimiausiems keleriems metams. Jis ekonomikos žinių semiasi iš greitųjų kreditų skydų ant autobusų, apie savo ligas ir sveikatą sužino iš farmacininkų reklaminių laidų televizijoje ir noriai perka pieną, išpilstytą po 0,9 litro, nes jis yra pigesnis, nei parduodamas litriniuose pakeliuose.
Todėl bet kuris prezidento pareigas einantis asmuo, sugebėjęs surinkti parašus, suburti štabą, praeiti per rinkimus ir net spėti į kelias TV laidas, yra tam rinkėjui intelektinis vedlys. Liūdnoka, sakote? Jūs esate geresnis? Tuomet balsuokite, antraip ir vėl išrinks tokie, kaip aš ir į mane panašūs.
O kas atsitiko su tais loterijos bilietais, klausiate jūs. Pasitikrinau juos, ir, žinote, nieko nelaimėjau. Sako, bandykite žaisti dar. Nežinau. Aš nesu kvailas, kitą kartą pirksiu kitoje kasoje, gal ten bus laimingesni.
