Pažvelgus į 2009 m. oponentų D.Grybauskaitei būrį, turime pastebėti vieną esminį skirtumą, lyginant su praėjusio savaitgalio situacija: jame nebuvo labai pajėgių kelių antrojo ešelono kandidatų, galėjusių surinkti virš 10 proc. balsų, neatsirado asmenų, pajėgių gauti protesto elektorato balsus, o taip pat surinkti į beveik vienas rankas tautinių mažumų balsus. Pagaliau, per šiuos rinkimus nebuvo nė vieno kandidato, kuris, kaip Česlovas Jezerskas 2009 m. negautų net ir 1 proc. balsų. Todėl, nors ir per vienus, ir per kitus rinkimus dalyvavo lygiai toks pat kandidatų skaičius: 7, tie septyni kandidatai 2009 m. pajėgė atimti mažiau balsų iš D.Grybauskaitės, nei dalyvavusieji šiais metais. Norėdami suvokti, kodėl, įvertinkime kiekvieno kandidato potencialą.
2009 m. per prezidento rinkimus antroje vietoje liko socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius. Jis surinko 11,68 proc. balsų, t.y. tik keliais procentais mažiau balsų, nei per šių rinkimų pirmąjį turą antruoju likęs jo partijos kolega Zigmantas Balčytis. Tačiau, kadangi 2009 m. D. Grybauskaitė laimėjo rinkimus jau pirmajame ture, šis A. Butkevičiaus pasiekimas yra įdomus tik statistikos mėgėjams. Z.Balčytis, surinkęs 13,63 proc. rinkėjų balsų varžysis su D.Grybauskaite antrajame ture.
Šiandien, žvelgiant į didelį populiarumą įgavusio premjero reitingus, net sunku galbūt kai kam suvokti, kodėl tada jis surinko mažiau balsų procentine prasme, nei šiandien Z.Balčytis. Bet paaiškinti tai nesunku: tada A. Butkevičius buvo ne premjeras, o opozicinės socialdemokratų partijos vadovas, kuri dar tik kapanojosi iš krizės kartu su valstybe, kuri, kai kurių žmonių nuomone ten atsidūrė ne be tuometinio premjero, socialdemokrato Gedimino Kirkilo Vyriausybės politikos. 2009 m. nebuvo ir Artūro Paulausko fenomeno, žmogaus per šiuos rinkimus irgi surinkusio virš 10 proc. balsų ( 12,02 proc.) ir kurį laiką rinkimų naktį praktiškai lipusio ant kulnų antrą rezultatą parodžiusiam kandidatui Z.Balčyčiui.
Trečiąjį rezultatą parodžiusios partijos kandidatas Valentinas Mazuronis 2009 m. gavo 6,08 proc. balsų. Jis kartu buvo ir tas, kuris bandė surinkti protesto elektorato balsus. Taigi, jis su savo 6,08 proc. balsų buvo tas kandidatas, kuris lyg viename asmenyje turėtų būti lyginamas su per šiuos rinkimus A. Paulausku ir Naglio Puteikiu.
O N. Puteikis, protesto elektorato balsų surinkėjas per šiuos rinkimus gavo beveik 10 proc. balsų, tiksliau pasakius, 9,33 proc. Sudėkime ketvirtojo pagal populiarumą per 2014 m. rinkimus N. Puteikio ir jį aplenkusiojo A. Paulausko balsus. Gausime 21,35 proc., kai tuo tarpu per ankstesnius rinkimus, sudėjus trečiojo ( V. Mazuronio), ketvirtojo ( Valdemaro Tomaševskio) ir penktosios kandidatės balsus ( Kazimieros Prunskienės) balsus ir gausime tik 14, 52 proc. Kodėl taip atsitiko?
Nors partija Tvarka ir teisingumas, kaip ir šiandien buvo gana populiari politinė jėga, bet jos kandidatą Lietuvos žmonės vertino tik, kaip opozicijos veikėją bei kažkuria prasme pakaitalą partijos lyderio Rolando Pakso, kuriam nebuvo leista, kaip ir per šiuos rinkimus juose dalyvauti. V.Mazuronis tada dar nebuvo parodęs, ką jis gali ir sugeba, atsiėdęs į valdžios kėdę, kaip dabar, būdamas Aplinkos apsaugos ministru. Bet 2009 m. V. Mazuronis nesutelkė ir protesto elektorato, kaip dabar N. Puteikis.
Jeigu šiandien V. Mazuronis būtų dalyvavęs prezidento rinkimuose, jis būtų rungęsis dėl išėjimo į antrąjį turą su Z. Balčyčiu ar A. Paulausku. Tas pats būtų atsitikę ir tada, jeigu rinkimuose būtų leista dalyvauti tvarkiečių lyderiui R. Paksui. Taigi, per šiuos rinkimus gavosi savotiškas paradoksas: kelią į antrąjį turą Z. Balčyčiui, o galėjo būti, kad net ir A. Paulauskui, užtikrino konservatoriai nesutikę dar šiuose prezidento rinkimuose leisti dalyvauti partijos Tvarka ir teisingumas lyderiui R. Paksui. Aišku, paaiškėjus toms aplinkybėms, tvarkiečiai galėjo iškelti šiuose prezidento rinkimuose ir V. Mazuronį, ar kurį kitą politiką, bet dėl vidinių partinių priežasčių to nepadarė.
Per šiuos prezidento rinkimus išryškėjo ir nauja Lietuvos lenkų rinkimų akcijos kandidato V. Tomaševskio pozicija. 2009 m. jis liko ketvirtuoju, gavęs 4,68 proc. balsų. Šiais metais jis savo populiarumą padidino beveik 4 proc. ir gavo 8, 23 proc. balsų. Tai atsitiko visų pirma dėl to, kad jam pavyko į savo pusę patraukti ne tik labai aktyviai per rinkimus balsuojančius lenkus, bet dabar ir rusakalbių rinkėjų būrį.
Galima spėti, kad ankstesniuose rinkimuose dalis šio rusakalbių rinkėjų būrio balsavo ir už D. Grybauskaitę, kaip žmogų iš Europos, kuriai jie tada nejautė priešiškumo.
Dabar, po Rusijos veiksmų Ukrainoje atsiranda Lietuvoje labai nepageidautina takoskyra tarp lietuvių ir rusakalbių rinkėjų, taip ir nesugebėjus iki šiol nė vienai Lietuvos partijai atitraukti nuo Tomaševskio partijos Lietuvos lenkų rinkėjų. Aišku, kad dalis Lietuvos lenkų ir rusakalbių rinkėjų per 2009 m. rinkimus galėjo balsuoti už socialdemokratų kandidatą A. Butkevičių ir gal net už V. Mazuronį. Bent jau socialdemokratų politikai labai aktyviai stengėsi anksčiau dalyvauti Antrojo pasaulinio karo veteranų susitikimuose. Dabar juos išstūmė V.Tomaševskis.
Ir pažvelgus į mažiausiai balsų gavusius kandidatus 209 m. krenta į akis tai, kad tas jų mažai, vos siekia tiek, kiek gavo mažiausiai balsų vienas kandidatas per 2014 m. rinkimus. Mažiausia balsų per 2009 m. prezidento rinkimus gavo dabartinė Seimo pirmininkė, Darbo partijos atstovė Loreta Graužinienė (3,57 proc.) ir jau minėtas Č. Jazerskas (0,66 proc.). Mažiausio palaikymo per 2014 m. rinkimus sulaukęs Valstiečių ir žaliųjų partijos kandidatas Bronis Ropė gavo 4,15 proc. balsų. Jį šiek tiek aplenkė Vilniaus meras Artūras Zuokas, surinkęs 5,22 proc. Lietuvos rinkėjų balsų.
2009 m. prezidento rinkimai išryškino K. Prunskienės, kaipo politikės populiarumo kritimą, kuri dar prieš tai vykusiuose prezidento rinkimuose, 2004 m. buvo išėjusi į antrąjį turą ir varžėsi su Valdu Adamkumi. 2014 m. siunčia liūdną signalą A.Zuokui, kuris ambicijomis ir pasitikėjimu per šiuos rinkimus stipriai pranoko ir kolegą B.Ropę.
Taigi, pažvelgus į visas šias kandidatų grupes aiškia matome, kad, nepaisant įžeidžių, menkinančių antrojo ešelono kandidatų į prezidentus įvertinimo prieš rinkimus, jis buvo pajėgesnis, nei 2009 m. Net ir rinkimus visiškai pralaimėjusieji buvo stipresni.
Keista buvo matyti kai kurių kolegų politologų, politikos apžvalgininkų vertinimus, kai kurių politikų spėlionės, kad D. Grybauskaitė turėjo šansą laimėti šiuos rinkimus pirmajame rinkimų ture. To neatsitiko, todėl šiais metais, skirtingai, nei 2009 m., turėsime ir antrąjį rinkimų turą bei rinkimų intrigą, kurią netrūko norinčiųjų gesinti.
Dėl to, kad taip atsitiko reikia ne tik sveikinti dešimties procento ribą peržengusius ar prie jos priartėjusius kandidatus, bet ir paieškoti priežasčių, kas atsitiko ir kur galėjo nuplaukti net beveik 25 proc. ankstesnio prezidentės D. Grybauskaitės palaikymo.
Norint tai suprasti, reikėtų žvilgtelėti, kokią valdžios vertikalę D. Grybauskaitė sukūrė Lietuvoje per tuos 5 metus, koks buvo jos požiūris į valstybės pareigūnus, institucijas, savo vaidmenį valstybėje, požiūris į eilinius žmones, parodytas net ir rinkimų naktį. O po to visa tai palyginti su tuo, kas galėtų būti, jeigu rinkimus laimėtų Z. Balčytis.
Kol kas noriu atkreipti dėmesį tik į vieną dalyką: laikraščio ,,Respublika“ užsidarymą, apie kurį ką tik paskelbta. Patinka, kam nors ar nepatinka tai, ką rašė šis dienraštis, galiu tik tiek pastebėti, kad nuo valdžios politikos, taip pat ir ekonominės politikos, priklauso, ar laisvas žodis egzistuoja šalyje, ar turi užsidaryti. Ypač, jeigu nėra aukščiausios valdžios favoritų tarpe, o dar tą valdžią ir kritikuoja.
