Dar daugiau, - esu linkęs pripažinti, kad šiųmetinės Eurovizijos nugalėtojo(s) sceninis įvaizdis buvo išties intriguojantis, skandalingas (kas labai svarbu tokio tipo renginiuose), net su savotišku ideologiniu pamušalu ant pradėto dekonstruoti kūno aptemto suknele. Šiaip ar taip reikia sugebėjimo sukelti šurmulį, priversti žagtelėti net viską jau mačiusią publiką.
Iš tiesų, užkliūva visai kas kita, truputėlį kitokios plotmės nesusipratimo variacijos. Negaliu sutikti, nors tu ką, su teiginiu, kad neva tie muzikinio konkurso stebėtojai, kurie neparodė didelio susižavėjimo numeriu, yra vargetos, nesuprantantys didžiojo meno iššūkių.
Štai tokia tezė apie provincijos nelaimėlius, nesugebančius perkąsti meno paslapčių, iškart buvo paleista į apyvartą prasidėjusiose diskusijose apie minėto pasirodymo vertę, kažkas ją greitai pasigavo, diskursas apie meną ir jo paslaptis išbujojo tarsi pamojus burtų lazdelė. Tačiau, kaip atrodo, ne transvestitas kaltas dėl to, kad net labai garbingi ponai kartais supainioja sąvokas.
Jau nuo seno tęsiasi diskusija apie tai, ar atlikėjas apskritai gali būti vadinamas menininku. Vis tik tarus, kad smuiko virtuozas kaip genialus improvizatorius yra ne mažesnio laipsnio kūrėjas nei kompozitorius, net ir padarius ta kryptimi visa eilę išlygų, nevirsta liežuvis pavadinti būtent menininke kokią nors popsinės scenos tuštutę. Tolerancija čia visai „ne prie ko“, ponai, taigi neminėkime tolerancijos vardo be reikalo - kad ir kaip žiūrėtume, vadinamoji pramogų industrija in corpore yra visiškai kitos rūšies reiškinys nei menas.
Užkeikimai apie postmodernistinę meno sampratą, „Fluxus“ skandalistus ir pan. nelabai padės užginčyti išsakytą išvadą, nes galiu nurodyti visą eilę pavyzdžių, kai postmodernistinis menas, kaip ir klasikinis jo pirmtakas mažiau tobulais laikais, taip pat užmena mįslę, darančią jį būtent menu, neleidžiančią sumaišyti su kičo ar kvazimeno pavyzdžiais.
Postmodernistinės dailės korifėjaus R.Megritte paveikslas „Tai ne pypkė“ pačiu tampriausiu pavidalu iškelia klausimą - „Kas tai yra, po paraliais, jeigu ne pypkė?“. Savo ruožtu užsiauginusi barzdą moteris arba apsivilkęs suknelę vyras sceną paverčia tokiu tolerancijos sunkiasvoriu viešumu, kad jau nebelieka to paslaptingojo „Tai ne pypkė“.
Vengdamas čia padauginti terminų, atkreipsiu dėmesį tik į lietuviško žodžio „menas“ etimologinę reikšmę, tampančia labai svarbia nuoroda, iškilus tokio pobūdžio diskusijoms.
Menas – yra tai, ką menu, mename kartu, tai atminties pilnatvės surinkimo užduotis. Neatsitiktinai menų motina yra vadinama atminties deivė Mnemozinė.
Iš tiesų, kalbame dabar ne apie paprastą sugebėjimą ištraukti atvaizdą kaip buvusių laikų reliktą iš dėžutės, vadinamos atmintimi. Čia dabar rūpimo žodžio etimologija užmena mįslę apie visados menančią atmintį, taigi atmintį tampančia menu. Savo ruožtu sunku nepastebėti, kad tokia lietuviško žodžio „menas“ etimologija tiesiog nurodo į Platono atminties teorijos pavyzdį, į jo idėjų teoriją.
Priminsiu, kad Platonas kalba apie amžinų provaizdžių pažinimą kaip apie jų atsiminimą, kuris esą leidžia įveikti sielos išsibarstymą laike. Tai – menas.
Platonas yra svarbi atsvara dekonstrukcijos amžiaus inercijai.
