Tačiau šįkart jau įsitraukta ne tik į politiką, bet ir tiesiogiai prezidentinę rinkimų kampaniją. Čia nieko blogo nėra, demokratija ir nuomonių pliuralizmas yra daug geriau, nei kokia nors viena nuomonė. Todėl ir polemizuoju su N.Mačiuliu, „Swedbank“ ekonomistu, kurio argumentai dėl antrojo turo pasirinkimo manęs neįtikino.
Minėtame pasisakyme dėl antrojo turo N. Mačiulis teigia, jog „Lietuvai būtų saugiau, jei šalies vadovas nepriklausytų valdančiajai partijai ir būtų nepriklausomas arba atstovautų kitai politinei jėgai". Sunku pasakyti kuo čia dėtas saugumas, tačiau greičiausiai, kaip matyti iš tolimesnių jo argumentų, kalbama apie tai, jog turėtų būti kažkokia prezidentūros atsvara dabartinei kairiųjų Vyriausybei ir valdančiosios daugumos ekonominei politikai.
Toks argumentas gal ir būtų, jei ne itin logiškas, tai bent kažkiek nuoseklus, jeigu N. Mačiulis panašiai būtų susirūpinęs ir anksčiau, kuomet valdžioje buvo dešinieji ir kurių politika buvo dabartinės prezidentės vienareikšmiškai palaikoma. O tai reiškia, jog visa valdžios piramidė buvo dešiniųjų rankose ir tuomet kažkodėl jokios atsvaros nereikėjo. Beje, atsvara parlamentinėje demokratijoje, taip pat ir Lietuvoje, visuomet yra - tai Seimo opozicija.
Tokiam jo išdėstytam argumentui, kaip tik iškyla dar ir konkretus praktinis atsakymas. Prezidento kadencija yra metais ilgesnė nei Seimo, o ir Seimo bei prezidento rinkimų metai skirtingi, todėl bet kurio prezidento kadencijos metu dirba bent dviejų parlamento kadencijų daugumos. Kartais net kelios vyriausybės. Todėl net ir šiuo atveju N.Mačiulio argumentacija - akivaizdžiai pritempta ir neatitinkanti realijų.
Kitas klausimas ar apskritai reikia siekti kažkokių atskirų prezidentūros, Vyriausybės ir Seimo ekonominių politikų? Man regis priešingai, - daug svarbiau, o valdymo požiūriu efektyviau, yra institucijų susikalbėjimas, bendradarbiavimas, o ne kažkokia bereikalingus politinius nesutarimus kelianti, prieštaringas žinias tiems patiems užsienio investuotojams siunčianti, tarpusavio kova.
Jau nekalbant apie tai, kad ir šalies pagrindinis įstatymas nedviprasmiškai teigia, jog užsienio ir saugumo politiką, kuri taip pat įtakoja ir šalies ekonomiką, prezidentas vykdo kartu su Vyriausybe. Kitaip sakant, Konstitucija kviečia konsolidacijai ir valstybės administracinių resursų tausojimui. Beje, bendradarbiavimas ir bendrų sprendimų, naudingų šaliai, ieškojimas visiškai nereiškia, jog nuomonių skirtumo ar pliuralizmo bus išvengta. To išvengti, esant atskirtoms valdžios šakoms, neįmanoma, to neišvengia ir politinės partijos savo viduje, jei jos demokratiškos.
Ne ką daugiau įtikina ir N.Mačiulio argumentas, jog yra „gerai kai prezidentas nepriklauso jokiai partijai arba priklauso kitai partijai nei Seimo daugumos atstovai"... Čia jau visiška konstitucinė painiava - pagal Konstituciją prezidentas sustabdo savo narystę partijoje ir nėra jokio esminio skirtumo ar prieš tai buvo partijoje ar ne.
Nors kaip žinome, JAV, didesnėje dalyje ES šalių tokio reikalavimo net ir nėra. Priešingai - ir čia labai rimtas klausimas diskusijai: kas demokratijai yra geriau? Ar tai, kad valstybės vadovo politinės pažiūros yra deklaruojamos aiškiai, ar yra slepiamasi po vadinamu "nepriklausomumu"?
Pakeliui dar nuolat kritikuojant partiškumą, vos ne kaip prigimtinį blogį, nors daugpartinė sistema yra visose demokratinėse šalyse. Ir priešingai - demokratijos nėra ten, kur nėra bent dviejų valdžioje besikeičiančių ir dėl valdžios besivaržančių partijų.
N.Mačiulis elgtųsi daug garbingiau ir nereikėtų painiotis keistuose argumentuose, jei tiesiai pasakytų, jog jis remia dabartinės prezidentės perrinkimą dar vienai kadencijai. Kas ir šiaip, mano nuomone, gana akivaizdu, nes finansų krizę sukėlusiems bankams buvo ypač naudingas krizės "suvaldymas" ne jų, bankų, o sunkiausiai pragyvenančių žmonių sąskaita.
Galų gale N. Mačiulis būgštauja, kad išrinkus prezidentu Z.Balčytį, būtų mažiau diskusijų, o jis esą neapsaugotų nuo galimų žalingų sprendimų. Gaila, kad nepatikslino, kas ir kokie, jo nuomone, tie „žalingi" sprendimai galėtų būti. Nors numanyti ir nesunku, tačiau tai jau ne šio rašinio tema.
