Nuo 2009 m. svaiginančio triumfo Prezidentūros šeimininkė per penkerius metus prarado daugiau nei trečdalį milijono gerbėjų. Dabar ji nebesurinko nė pusės visų atėjusių rinkėjų balsų – nuo daugiau nei trečdalio visų registruotų rinkėjų paramos prieš penkerius metus nukraujavo iki penktadalio.
Kaip čia neprisiminsi paniekinamų D.Grybauskaitės komentarų apie tai, kad 62 proc. rinkėjų, referendume pasisakiusių prieš naujos atominės elektrinės statybą, nesudarė nė trečdalio visų rinkėjų.
Itin skaudu vienvalde tautos širdžių karaliene save laikančiai politikei turėtų būti tai, kad maždaug trečdalis iš visų nuo jos nusisukusių gerbėjų gyvena trijuose didžiausiuose šalies miestuose, kurie turėjo tapti ne tik nepajudinamu jos bastionu, bet ir pagrindiniais balsuotojais per rinkimus.
Savo nuostolių priežastis prezidentė, suprantama, aiškino su jai įprastu pasipūtimu – esą dalis rinkėjų nuo jos nusisuko dėl neva labai principingos laikysenos, verčiant kalnus šalies labui, o ne dėl kokių nors klaidų.
Vis dėlto pagrindinės D.Grybauskaitės nukraujavimo priežastys akivaizdžios. Tai nuolatinė atodaira tik į reitingą arba politinę konjunktūrą, vinguriuojant arba radikaliai keičiant pozicijas ne vienu svarbiu klausimu, pasipūtimas, žongliravimas tuščiais pažadais, beatodairiškas teisėsaugos vadeliojimas.
Daugeliui rinkėjų paaiškėjo ir tai, kad „nepartine“ figūra besiskelbianti D.Grybauskaitė iš esmės visuomet buvo dešiniosios politinės stovyklos atstovė – žinoma, ne pagal pažiūras, kurias sunku įžvelgti, o asmeniniais išskaičiavimais, ambicijomis, taip pat reiškiama antipatija priešingam (nes stipresniam) šalies politinės sistemos sparnui.
Taigi po pirmojo turo šalto dušo D.Grybauskaitės karūna šiek tiek pasviro, o jos psichologinė ir politinė persvara prieš pagrindines partijas, pirmiausia valdančiąsias, gerokai sumažėjo.
Bet kokiu atveju tai tik į naudą ne tiek šioms partijoms, kiek šalies demokratijai apskritai.
Šalies vadovės blaškymasis rinkimų naktį, už uždarų durų slepiantis ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo gėlėmis apsikrovusių trilinkų rėmėjų parodė, kaip jai sunku atlaikyti bent kiek stipresnį smūgį.
Tiesa, prezidentė, likdama ištikima savo retorikai, būsimąjį varžovą antrajame rinkimų ture socialdemokratą Z.Balčytį kone atvirai išvadino potencialiu tėvynės išdaviku, galinčiu parduoti Lietuvą už sviestą Rusijai.
Toks D.Grybauskaitės elgesys išduoda, jog ji suvokia, kad pirmojo turo rezultatai dar nereiškia galutinės pergalės.
Žinoma, sekmadienį atotrūkis tarp jos ir Z.Balčyčio buvo didžiulis – net 430 tūkst. balsų. Bet naujausioje šalies istorijoje yra buvę net du atvejai, kai smarkiai atsilikęs varžovas pasivijo ir aplenkė favoritą antrajame ture.
Taip buvo 1997 m., kai po pirmojo turo nuo A.Paulausko 322 tūkst. balsų atsilikęs V.Adamkus antrajame ture sugebėjo aplenkti varžovą mikroskopine persvara. 2002 m. pats V.Adamkus, per pirmąjį turą aplenkęs R.Paksą 230 tūkst. balsų, antrajame pralaimėjo, nes R.Paksas tarp pirmojo ir antrojo turų sugebėjo įgyti kone pusę milijono naujų rėmėjų.
Kiek daugiau kaip pusė milijono rinkėjų šįkart balsavo ir už penkis kandidatus, likusius pirmiesiems dviem už nugaros. Akivaizdu, kad šie balsuotojai (jei į rinkimus neateis daugiau naujų rinkėjų) – pirmiausia Z.Balčyčio rezervas.
Būtent į socialdemokrato pusę labiau turėtų linkti „darbiečio“ A.Paulausko, žaliojo valstiečio B.Ropės, tautinių mažumų balsus sutelkusio V.Tomaševskio, sostinės mero A.Zuoko gerbėjai, kurie balsavo ne tik už savo favoritus, bet ir prieš D.Grybauskaitę.
Prieš prezidentę balsavo ir ketvirtąją vietą užėmusio N.Puteikio šalininkai. Žinoma, neatmestina, kad daugelis jų anksčiau priklausė šalies vadovę rėmusių dešiniųjų radikaliajam sparnui.
Vadinasi, Z.Balčyčiui reikės nertis iš kailio, kad juos palenktų į savo pusę. Bet jam apskritai reikės labai stengtis, kad suviliotų kuo daugiau visų kitų – netgi savo partijos – rėmėjų. Tai rodo ir skaičiai: europarlamentaras praėjusį sekmadienį gavo maždaug 70 tūkst. mažiau balsų, nei šiuo metu reitinguose karaliaujanti Socialdemokratų partija surinko pirmajame Seimo rinkimų ture 2012-aisiais.
Tad arba Z.Balčytis privalo įgauti sparnus ir pradėti rimtai kibti į prezidentę, arba jau dabar krautis lagaminus į Europos Parlamentą.
Kol kas neaišku, ką jis renkasi iš tiesų. Viena vertus, socialdemokratas jau pareiškė, kad ir toliau laikysis nekonfrontacinės strategijos. Kita vertus, jau suskubo neregėtai aštriai viešai atsikirsti D.Grybauskaitei, apkaltinęs ją valstybės skaldymu ir priminęs intymius ryšius su konservatoriais.
Pastarieji ženklai tarsi rodo, kad intriga šiuose rinkimuose pagaliau atsirado ir išliks, nors svarstyklės kol kas labiau pakrypusios ant žemės nutupdytos reitingų favoritės pusėn.
Telieka klausti: kas būtų buvę, jei rinkimuose vietoj Z.Balčyčio vis dėlto būtų dalyvavęs pats Socialdemokratų partijos lyderis A.Butkevičius, populiarumu nenusileidžiantis D.Grybauskaitei?
