Prasidėjus pratyboms, kariuomenės Sausumos pajėgų ir „Geležinio Vilko“ brigados vadovybė sukvietė dešimtis filmuojančių ir rašančių žurnalistų stebėti pratybų pirmojo etapo, kuriame trijų batalionų – Algirdo, Kęstučio ir Butigeidžio (dragūnų) mechanizuotos kuopos paeiliui įvykdė tris scenarijus – gynybos nuo puolančio priešo, švarinimosi nuo cheminės, biologinės ir radiacinės taršos bei žygio ir reagavimo į pasalas. Gynybos ir švarinimosi operacijose kartu su lietuviškomis kuopomis veikė po vieną JAV parašiutininkų būrį.
Parašiutininkai neturi šarvuotos technikos, tačiau manevravimui po poligoną užduoties metu jie naudojosi su jais sąveikaujančių Lietuvos karių šarvuočiais M-113.
Pagal gynybinės operacijos scenarijų, kurį stebėjo žurnalistai, išvakarėse gynybines pozicijas ir apkasus išsikasę LDK Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono kariai parengė kelis gynybos ešelonus. Pagal pratybų planuotojų sumanymą, „mėlynųjų“ pajėgos, kuriose veikia ir JAV desantininkai, turėjo suardyti „raudonųjų“ mechanizuotosios kuopos puolimą.
Puolančiųjų pajėgas sudarė „profesionalūs blogiukai“ – speciali Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės bataliono mechanizuotoji kuopa, jau kelerius metus atliekanti priešo vaidmenį Lietuvoje vykstančiose pratybose. Jų šarvuočiai M-113 pažymėti raudonais rombais. „Blogiukų kuopa“ – itin vertingas Lietuvos gynybai ir patyręs padalinys, nes jis jau įpratęs veikti pasipriešinimo tradiciniam kariniam mąstymui sąlygomis. „Blogiukai“ žino, kokių veiksmų ir procedūrų imsis Lietuvos kariuomenė, planuodama operacijas, todėl moka suardyti tradicinius scenarijus.
„Raudonieji“ savo veiksmus ir puolimo planus rengė visiškai atskirai nuo „mėlynųjų“, o pastarieji neturėjo jokios informacijos apie „priešo“ ketinimus.
„Raudonųjų“ ir „mėlynųjų“ mūšis
173 BRAVO parašiutininkams teko pirmiesiems susikauti su „raudonaisiais“. Surengę sėkmingą pasalą ir „apkapoję“ priešą, jie atėmė iš „raudonųjų“ dalį iniciatyvos ir privertė juos nukreipti manevrą į kito „mėlynųjų“ būrio gynybines pozicijas. Ten užvirus mūšiui, JAV parašiutininkai susėdo į „mėlynųjų“ šarvuočius, ir, slepiami miško, atliko greitą manevrą, užimdami pozicijas trečiojo gynybos ešelono dešiniajame flange.
„Apkapoti“ antrojo susirėmimo metu, ir netekę kelių šarvuočių, „raudonieji“ išsikvietė savo artilerijos paramą ir smarkiai apšaudė trečiojo „mėlynųjų“ gynybos ešelono pozicijas. Prasidėjo aktyvus „raudonųjų“ ir kairiajame flange esančių Algirdo bataliono karių apsikeitimas ugnimi. Artilerijos apšaudymas leido „raudoniesiems“ įgyti nedidelį pranašumą, ir jų vadai mūšio lauke suardė „mėlynųjų ketinimus“.
Vengdami kovos nepalankiomis sąlygomis atvirame lauke, „raudonieji“ išmetė dūmų užsklandas ir pradėjo veržtis į miško priedangą – į dešinįjį flangą, kurį saugojo amerikiečiai. Parašiutininkų būrys atidengė ugnies audrą iš kulkosvaidžių, granatsvaidžių.
„Raudoniesiems“ pavyko įžengti į mišką, tačiau parašiutininkai akimirksniu perkėlė savo gynybos pozicijas. Į kontrataką išsiveržę „mėlynųjų“ šarvuočiai išstūmė „raudonuosius“ iš miško, o plyname lauke juos galutinai sunaikino pakartotinai atidengta parašiutininkų ugnis ir salvės iš prieštankinės sistemos „Javelin“.
Ginčytis, kas nukautas, kas ne –nebuvo reikalo. Visi pratybose dalyvaujantys kariai naudojasi pernai įsigytomis simuliacinėmis lazerinėmis sistemomis MILES. Prie ginklų pritaisyti lazeriai, o prie šalmų ir ekipuotės – davikliai tiksliai nurodo, kuris karys nukautas.
Į akis krenta ginkluotės skirtumai
Pratybų gynybos scenarijaus įgyvendinimas parodė tikrąsias Lietuvos kariuomenės mechanizuotųjų pėstininkų dalinių sąveikos su JAV parašiutininkais galimybes. Parašiutininkai įrodė, jog turi išskirtines manevro, ugnies galios ir ryšio bei sąveikos galimybes. Ypač krito į akis dideli ginkluotės skirtumai.
Į Lietuvą atvykusi 150-ies žmonių BRAVO kuopa atsigabeno net penkis „Javelin“ paleidimo įrenginius. Tai itin šiuolaikiška šarvuotai technikai ir priešo įtvirtinimams naikinti skirta ginkluotė, veikianti „iššovei-užmiršai“ principu. Kitais žodžiais, šaulys turi galimybę iš saugios priedangos nutaikyti raketą ir ją paleisti bei pasislėpti, o raketa pati suras reikiamą skrydžio trajektoriją ir sunaikins taikinį. „Javelin“ nutaikymo sistemos tokios pažangios, kad JAV ir Didžiosios Britanijos kariai Afganistane ir Irake, nuėmę paleidimo vamzdį, neretai naudojosi taikymo elementais kaip stebėjimo ir naktinio matymo prietaisais.
Vienuolika tūkstančių karių turinti Lietuvos kariuomenė „Javelin“ paleidimo įrenginių turi tik 17. Nors tikslūs skaičiai neviešinami, manoma, kad iš jų maždaug du trečdalius „Javelin“ turi Sausumos pajėgos. Galima daryti prielaidą, jog visa „Geležinio Vilko“ brigada, kuriai iškelta užduotis ginti mūsų valstybės teritoriją konvencinėmis priemonėmis, disponuoja vos didesniu kiekiu „Javelin“ sistemų, nei atvykusi viena JAV parašiutininkų kuopa.
Gynybos pratybose dalyvavęs parašiutininkų būrys – du skyriai, arba 20 karių, be asmeninių šaulio ginklų – automatinių karabinų M4A1 - turėjo vieną „Javelin“ sistemą, du prieštankinius granatsvaidžius, 60 mm minosvaidį, mažiausiai keturis lengvuosius 5.56×45 mm kulkosvaidžius M249, mažiausiai vieną 7.62x51mm vidutinį kulkosvaidį M240B. Visi be išimties ginklai aprūpinti optiniais taikikliais, todėl iš bet kokio ginklo garantuojama taikli ugnis, o taikliojo šaulio vaidmenį gali atlikti iš esmės kiekvienas karys.
Tuo tarpu Lietuvos kariuomenės skyrius dažniausiai turi po vieną 7.62x51mm vidutinį kulkosvaidį FN Mag, vieną prieštankinį granatsvaidį „Carl Gustaff“ arba AT4. Visi kariai ginkluoti moderniais vokiškais automatiniais šautuvais G-36, tačiau jie neturi optinių taikiklių. Vienintelis karys skyriuje, turintis optinį taikiklį – taiklusis šaulys.
Trys pamokos
Atskirai vertėtų pastebėti JAV parašiutininkų taktiką mūšio metu. 2-3 būrio seržantai ir puskarininkiai įsitaisę už savo karių nugarų, ne tik stebi mūšio lauką ir duoda nurodymus, bet ir koreguoja ugnies pozicijas. Pvz., iš vieno pozicijų kampo į kitą perkelia kelis kulkosvaidininkus, kai reikia intensyvesnės ugnies, įsako judėti „Javelin“ operatoriui, kai atsiveria geresnis „langas“ į taikinį.
Amerikiečių pokalbiai per radiją – itin aiškūs, konkretūs ir tikslūs. Seržantai ir puskarininkiai akivaizdžiai turi didelę kovinę patirtį konfliktų zonose ir užtikrina, kad jauni ir mažiau patyrę kariai mūšio metu veikia kaip puikiai suderintas muzikos instrumentas. Kitais žodžiais, būrio vadai išmaniai, nestandartiškai organizuoja būrio gynybą, mūšio metu ją modifikuodami pagal atsirandančius taktinius poreikius. Tai, ką stebėjo dvi dešimtys žurnalistų, būtų buvę pravartu matyti grupei būsimų arba esamų mūsų kariuomenės būrio vadų.
Taigi, vos prasidėjusios pratybos jau pateikė Lietuvos pusei nemažai pamokų. Pirmoji pamoka – gynybos planuotojams ir už kariuomenės finansavimą atsakingiems politikams: JAV kariuomenės atsiųstas taktinio dydžio vienetas – kuopa – su savimi atsivežė ir naudoja tiek ginkluotės, kiek jos Lietuvoje priskirta arba visam batalionui, o kai kuriais atvejais – net brigadai. Lietuvos kariai neturi mūšio efektyvumui būtinų optinių taikiklių, nepakanka naktinio matymo ir ryšio priemonių, uniformų ir ekipuotės.
Antroji pamoka – Sausumos pajėgose už mokymus ir pasirengimą atsakingiems karininkams: amerikiečiai turi ir demonstruoja itin vertingų taktikos žinių.
Trečioji pamoka, turinti padrąsinimo, skirta taip pat gynybos planuotojams: JAV sąjungininkų atsiųsta parašiutininkų kuopa savo kompetencija ir ginkluote gali iš esmės sustiprinti kelių mūsų batalionų gynybos galimybes. 150 sąjungininkų karių pajėgūs užtikrinti ugnies galią, kurios neturi keliskart didesni potencialaus priešo – Rusijos – koviniai vienetai. Ką tokiu atveju galėtų padaryti visa JAV parašiutininkų brigada?
Aleksandras Matonis yra lrytas.lt gynybos apžvalgininkas
