Tik kai Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (LŽLEK) du didžiausius šalies dienraščius pripažino neetiškais ir jiems gresia pačių etikos sargų neproporcingomis vadinamos finansinės represijos, smarkiai suabejota, kad ši institucija apskritai gali priimti kokius nors sprendimus.
Paaiškėjo, kad LŽLEK steigėjai nėra patvirtinę šios institucijos veiklos nuostatų, nors Visuomenės informavimo įstatymas numato, kad etikos sargai jomis vadovaujasi. Tai tik vienas iš kelių nusižengimų įstatymams.
LŽLEK steigėjai privalo ne rečiau kaip kartą per metus rengti susirinkimus, bet per visą šios komisijos veiklos laikotarpį jie nė karto nebuvo susirinkę.
Negana to, Visuomenės informavimo įstatymas numato, kad LŽLEK nagrinėja tik žurnalistų profesinės etikos pažeidimus, bet komisijai nesuteikta teisė vertinti, kurią žiniasklaidos priemonę galima priskirti neetiškų kategorijai. LŽLEK sau suteikė tokias galias net be steigėjų pritarimo.
Šios galios negali būti vadinamos kitaip kaip finansiniu vėzdu – iš neetišku paskelbto leidinio atimama teisė naudotis spaudai taikoma 9 proc. pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata ir taikomas 21 proc. tarifas, taip pat neleidžiama dalyvauti viešuosiuose konkursuose ir pretenduoti į Spaudos, radijo ir televizijos fondo paramą.
Tokios LŽLEK galios prilygsta cenzūrai, tik pridengtai finansinių bausmių už nusižengimus profesinei etikai šydu.
Juk net 12 proc. didesnis PVM nei kitiems spaudos rinkos dalyviams leidinį daro nekonkurencingą, nes didina jo kainą. Gelbėdamasis nuo bankroto, laikraštis būtų priverstas mažinti darbuotojų skaičių, o dėl to neišvengiamai prastėtų jo informacijos kokybė.
Be to, bausti didesniu PVM tarifu įmanoma tik spaudą, o tai sukuria jai blogesnes konkurencines sąlygas nei kitoms žiniasklaidos priemonėms.
Kita bausmė – draudimas dalyvauti informacijos viešinimo paslaugų konkursuose – gali suduoti leidiniui dar skaudesnį finansinį smūgį nei didesnis PVM.
Net trigubos bausmės taikymas už tuos pačius neva padarytus nusižengimus žurnalistų profesinei etikai prasilenkia su elementaria sveiko proto logika, akivaizdžiai pažeidžia proporcingumo principą.
Kita vertus, LŽLEK vertinimai gali būti labai subjektyvūs ir tokiomis aplinkybėmis dantį ant žiniasklaidos griežiantiems politikams nesunku daryti įtaką šiai valdžios išlaikomai komisijai.
Pavyzdžiui, kyla abejonių, ar pagrįstai du didžiausi šalies laikraščiai pripažinti neetiškais dėl publikacijų, kuriose kritiškai vertinama žlugusiame „Snoro“ banke šeimininkavusių britų administratorių veikla. Juk ir visuomenei jų darbai iki šiol tebekelia įtarimų.
Pavojingiausia, kad sukurtos sąlygos LŽLEK rankomis iš esmės sužlugdyti ar priversti susilaikyti nuo kritikos bet kurį leidinį. Žurnalistai dirba operatyviai, jie negali kaip prokurorai ilgai tikrinti faktų, spaudoje išsakomos nuomonės, leistinos metaforos, palyginimai. Todėl prisikabinus prie kokio žodžio nesunku bet ką apkaltinti neetiškumu.
Pasaulyje šios tiesos seniai suprastos. Strasbūro teismas ne kartą yra pripažinęs, kad viešiesiems asmenims taikomos daug platesnės kritikos ribos. Lietuvos teismai irgi ima atsižvelgti į tarptautinę teisinę praktiką.
Tuo metu LŽLEK savo sprendimus gali štampuoti nesigilindama į teisinius kaltės įrodymus.
Atrodo, ši komisija sąmoningai paversta žiniasklaidos cenzūravimo institucija.
Finansinis vėzdas LŽLEK įteiktas nepastebimai – teisinė norma, leidžianti taikyti neetiškais pripažintiems leidiniams daug didesnį PVM atsirado iš Prezidentūros nuleistose įstatymo pataisose. Kitos bausmės taip pat įrašytos ne į Visuomenės informavimo įstatymą, kurio keitimas būtų sukėlęs didžiulį triukšmą.
Tokios finansinės bausmės gali būti pasitelktos kaip itin patogus apynasris žurnalistams dar ir todėl, kad vis daugiau Lietuvos žiniasklaidos priemonių valdo užsienio kapitalas, o lietuviai vengia investuoti į šią rinką, nes prezidentės tuoj pat gali būti apšaukti įtartinais oligarchais.
Natūralu, kad užsieniečiams labiau rūpi ne demokratijos būklė mūsų šalyje, o pelnas. Susidūrę su grėsme nukentėti finansiškai jie paprasčiausiai pasistengs užčiaupti savo žiniasklaidos priemonių žurnalistus, kad šie nepykdytų LŽLEK įtaką darančių politikų.
Gal komisijos nariai ir patys nesuprato, kokį pavojų kelia jų sprendimai. Net jos vadovas psichiatras L.Slušnys jau pripažino, jog LŽLEK veikia neteisėtai, o taikomos bausmės pernelyg drastiškos.
Vilties teikia tai, kad valdančiosios daugumos atstovai suabejojo žiauriomis sankcijomis žiniasklaidai ir žada jas atšaukti. Teisingumo ministras socialdemokratas J.Bernatonis įregistravo įstatymo pataisas, kuriomis naikinama teisė daugiau nei dvigubai didinti PVM tarifą LŽLEK neetiškais pripažintiems leidiniams.
Artimiausia ateitis parodys, ar Seimas dar nori išsaugoti Lietuvoje laisvą žodį ir pasirengęs neleisti sužlugdyti nepriklausomos spaudos.
