Neatstumkime savo piliečių rusų!

Atrodo, kad išsikraustėme iš proto. Ne todėl, kad „Euroviziją“ laimėjo moteris su barzda. Ir ne todėl, kad Lietuvoje atsiranda žmonių, tikinčių, kad garinant actą galima išsklaidyti debesis. Išsikraustėme iš proto, nes Europoje bręsta didelis ginkluotas konfliktas, o jo akivaizdoje mes lyg ir atstumiame dalį piliečių.

Daugiau nuotraukų (1)

Dovydas Pancerovas

2014-05-16 15:13, atnaujinta 2018-02-13 20:54

Tai nutiko prieš kelias savaites. Kalbėjau su savo labai geru bičiuliu, kuris yra rusas. Tikras rusas, kuris vasaras leisdavo viename Rusijos didmiestyje, o su šeimos nariais kalba rusiškai. Net išmaniajame telefone rusų kalba yra pagrindinė.

Pripažinkite, kad šios detalės iškart kelia nepasitikėjimą. Atrodo, kad jis nėra mūsiškis.

Tačiau taip galvojate be reikalo. Mano bičiulis smerkia Ukrainos okupaciją, Vladimiro Putino režimą, agresyvią Rusijos valstybės politiką ir labai džiaugiasi, kad gyvena Vakaruose. Tiesa sakant, net jaučiuosi nemaloniai, kad jį pasirinkau kaip pavyzdį, nes jis yra mūsų visuomenės dalis, o dabar aš pats išskiriu kaip neva kitokį.

Kartą jis manęs paklausė: kaip reaguočiau, jei jis išeitų į Vilniaus gatvę su Rusijos vėliava, nes jo tėvynė, tarkime, laimėtų Europos krepšinio čempionatą.

Pripažinsiu, kad pirmoji mano reakcija buvo tokia: niekada! Juk Kremliaus režimas, kuris savo šėtono ragus dangsto Rusijos vėliava, sukūrė fašistinę valstybę, keliančią didelį pavojų pasaulio saugumui. Matyt, tik acto garintojai ginčytųsi, kad Putino nagai pakibę ir virš Baltijos šalių.

O mano draugas rusas atsakė: bet aš nesu Rusijos visuomenės dalis, nesu Rusijos pilietis ir man ta vėliava reiškia ne Putiną, o tėvynę.

Aišku, galėjau toliau ginti savo pirminę emociją ir iki kraujuojančių panagių tikinti, kad čia tik jam Rusijos vėliava nėra Kremliaus režimo simbolis. Bet!

Ar aš turiu teisę smerkti žmogų, kuriam Rusija yra tėvynė, o ne Putino politika? Neturiu. Ir jūs neturite.

Tokių Lietuvos rusų, kaip šis mano bičiulis, yra daugiau.

Pavyzdžiui, kai Rusijos diversantai pradėjo Krymo pusiasalio okupaciją, su kolega Vidmantu Balkūnu lankėmės Visagine – mieste, kuriame absoliuti dauguma žmonių yra rusai. Mūsų užduotis buvo išsiaiškinti, ar išties Visagino gyventojai norėtų savo gatvėse išvysti Georgijaus juosteles ryšinčius diversantus. Tuo metu dalis žiniasklaidos priemonių šitą rusakalbių miestą vadino „lietuviškuoju Krymu“.

Visą dieną bendravome su rusų tautybės žmonėmis, tačiau tik keli iš keliolikos pasakė, kad palaiko Kremliaus politiką ir agresiją Ukrainoje. Tai buvo vargdieniai, nusivylę savo gyvenimu ir vis dar tikintys, kad tik tvirtos valdžios vyrų rankos gali pašerti nelaimėlius.

Tačiau tai nėra išskirtinis Lietuvos rusų bruožas – tokių prarastų sielų yra ir tarp lietuvių, ir tarp lenkų, ir tarp kitų tautybių žmonių.

Lygiai taip pat – fašistinės Rusijos garbinimas nėra išskirtinis Lietuvos rusakalbių bruožas, ir mes privalome tai suvokti. Tokių Kremliaus zombių, kurie gavę signalą pakiltų iš po žemių ir kartu su rusiškais tankais T-90 neštų Putino saulę, yra ir tarp lietuvių, ir tarp lenkų. Net tarp vietinių amerikiečių (vieną tokį teko pasiųsti ant keturių raidžių, kai prie alaus bokalo man bandė išaiškinti, kad Rusija yra gera valstybė).

Kad rusiškos informacinės kulkos šienauja nesirinkdamos tautybės, rodo ir statistika. Net 406 tūkst. Lietuvos žmonių dažniau ar rečiau kiurkso žiūrėdami Kremliaus propagandines televizijas. Kokio dydžio tai grėsmė, padeda suvokti palyginimas – praėjusiuose Seimo rinkimuose užteko 272 tūkst. piliečių balsų tam, kad partija gautų daugiausia mandatų.

Tačiau pagal paskutinio surašymo duomenis, Lietuvoje gyvena apie 156 tūkst. rusų tautybės žmonių. Jeigu pridėsime kitų tautybių rusakalbius, tai gal skaičius padvigubėtų, tačiau vis tiek nesudarytų visos Rusijos televizijų auditorijos.

O štai mano draugas rusas, apie kurį pasakojau, Kremliaus televizijų nežiūri ir yra vakarietiškos produkcijos vartotojas.

Šis pavyzdys parodo, kad rusakalbiai nėra vienintelis prieš Lietuvą vykdomo plataus masto informacinio karo taikinys.

Modernioji Kremliaus propaganda taiko ne į tautybę, bet į socialines grupes. Rusijos protų inžinierių užduotis – identifikuoti socialines problemas, aptikti įskilimus visuomenėse, susipriešinimo židinius, surasti žmonių grupes, kurios protestuoja „prieš sistemą“, o tada pasiūlyti alternatyvą ir paremti.

Tarkime, jūs galvojate, kad gėjai yra didžiausia civilizuoto pasaulio problema? Oi, nesijaudinkite, draugas Putinas jus išgelbės, nes ir jis prieš gėjus! Manote, kad Lietuva nutautėjo ir miršta, nes iš Briuselio sklinda globalizacijos nuodai? Baikite drebėti, Putinas jus išgelbės, juk ir jis už tautiškumą! O gal jus gąsdina amerikiečių grąžtai, norintys įsisiurbti į Žygaičių žemelę? Ramiai, draugas Putinas irgi nemėgsta skalūnų dujų ieškotojų ir padarys tvarką!

Žinoma, protų inžinieriams daug lengviau šaudyti į rusiškai kalbančius žmones, besiilginčius savo tėvynės Rytuose. Tai palengvina galimybę paversti žmogų zombiu, tačiau taikinys yra ne tautybė, o socialinės problemos.

Atstumdami savo bendrapiliečius rusus, įsivaizduodami, kad kiekvienas rusiškai kalbantis žmogus priklauso Kremliaus penktajai kolonai, mes darome paslaugą draugui Putinui. Kremliaus ideologai siekia sukurti įtampą mūsų visuomenėje, supriešinti socialines grupes ir sutraukyti ryšius tarp skirtingų tautybių Lietuvos piliečių.

Nieko naujo – skaldyk ir išvaduok.

Nepatikliai šnairuodami į savo bendrapiliečius vien todėl, kad jie yra rusai, mes juos atstumiame ir atiduodame į Georgijaus juostelių armijos rankas.

Beje, šita isterija dėl juodai orandžinių juostelių taip pat buvo Kremliaus pergalė. Atleiskite, bet kiek žmonių prisirišo Georgijaus juosteles prie savo automobilio antenos? Trisdešimt? Pusšimtis? Tiek žmonių nuolat ateina į propagandinius „Formato A3“ renginius, kur informacinės kulkos skraido lyg pasiutligės ištiktos bitės. Tačiau šitų renginių organizatorių nefotografuojame ir plėšyti it vabalus neraginame.

Žinoma, po Ukrainos okupacijos šitos juostelės tapo Rusijos agresijos simboliu. Neabejoju, kad dalis žmonių jas ryšėjo būtent palaikydami Putino nusikaltimus ir parodydami savo siauraprotiškumą. Tačiau buvo ir tokių rusų, kurie tas juosteles gegužės 9-ąją įsisegė, nes norėjo pademonstruoti nepritarimą šitai isterijai.

Mano kolega Arnoldas Lukošius pasiūlė drąsią idėją – agresijos ištiktus brolius ukrainiečius galime palaikyti segėdami kaspinus, surištus iš Ukrainos, Lietuvos ir Rusijos vėliavėlių. Taip mes parodytume, kad solidarizuojamės su tais rusais, kurie nepritaria ar net kovoja su Kremliaus režimu.

Kažkada savo „Facebook“ paskyroje siūliau Šalčininkų kraštą paskelbti Lietuvos kultūros sostine. Matyt, daugelis pagalvojo, kad juokauju. Bet nejuokavau. Juk taip mes galėtume priminti tiems žmonėms, kurie neabejotinai patenka į Kremliaus propagandos apšaudymo lauką, kad gyvename vienoje valstybėje ir mums jie yra reikalingi.

Problema ta, kad dalis mūsų visuomenės narių vis dar nesuvokia, jog pilietiškumas yra daug svarbiau už tautiškumą, o Lietuvos pamatus dabar cementuoja ne lietuvių tauta, bet valstybingumo idėja (beje, Kremlius taikosi būtent į mūsų valstybingumą).

Pagoniškų simbolių garbinimas, sutartinių stūgavimas ir etnografinių muziejų lankymas nebūtinai rodo, kad jūs esate patriotiški. Tai rodo, kad jums patinka etnokultūra ir domitės lietuvių tautos istorija.

Patriotiškumas yra lojalumas valstybei, o ne tautai. Tai: sumokėti mokesčiai, pakelta šiukšlė, įsigytas troleibuso bilietas, praleistas policijos automobilis, šampano taurė per valstybines šventes, sugėdintas kvailys, besiilgintis sovietmečio. Net „Coffee Inn“ puodelis su Vyčiu yra lojalumo valstybei išraiška!

Kitaip tariant, patriotiškumas yra patogaus ir saugaus gyvenimo valstybėje kūrimas. Jeigu tai suprastų mūsų švietimo sistemos kūrėjai, tai pasiektume daug gerų tikslų.

Pirma – valstybė, priešingai nei, tarkime, etnokultūra, yra atsinaujinantis organizmas, nuolat besikeičiantis ir modernėjantis, todėl būti valstybės patriotu yra cool. Juk daugeliui jaunų žmonių žodis „patriotas“ siejasi su dalykais, kurie buvo seniai, yra nesuprantami ir svetimi. Daugeliui jaunų žmonių etnokultūra yra neįdomi, todėl jie nelaiko savęs patriotais. Tačiau jie nori segėti „Neužmirštuolę“, mūsų valstybinės šventės simbolį, nes tai yra cool.

Kitas geras tikslas, kurio pasiektume – būti valstybės patriotais gali ir lietuviai, ir rusai, ir ukrainiečiai, ir lenkai. Visi, kas nori puoselėti aplinką, kurioje gyvename. Visiškai nesvarbu, ar tavo pasakų knygos buvo išmargintos kirilica ar pagoniškais herojais – jeigu gimei Lietuvoje, čia bandai susikurti patogų gyvenimą, tai tu esi šitos valstybės patriotas.

Patriotizmo sąvokos perkrovimas yra tik vienas iš būdų, kaip sutvirtinti ryšius tarp skirtingų socialinių, tautinių ir kitokių mūsų visuomenės grupių, į kurias taikosi priešiška propaganda. Žinau, kad užkulisiuose buvo kuriamos idėjos, kaip priminti lietuviams ir rusams, kad esame vienos valstybės piliečiai. Deja, kol kas jos nėra įgyvendintos.

Tikiuosi, kad šitos grėsmės akivaizdoje tos idėjos vėl bus prisimintos.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.