Deja, po kelių dienų grįžo prie buvusio stiliaus. O gal „deja“ čia - „ne prie ko“. Prezidentė, subrendęs žmogus, nusprendė likti savimi ir tegu visi mano, ką nori.
Šios iš šalies skatinamos dirbtinės transformacijos man primena metą, kai pasamdyta amerikietiška rinkimų organizavimo kompanija, analogiška tai, kuri talkino R.Paksui, muštravo B.Jelciną.
Tada tarp Lietuvos ir Rusijos buvo bendrų vilčių santykiai. Maskvoje amerikiečiams sunkiai sekėsi, nes susidūrė su visiškai kitokiu psichologiniu politiko tipu. Pavargę nuo B.Jelcino užsispyrimo likti savimi amerikiečiai atvažiavo į Vilnių pailsėti.
„Tam B.Jelcinui nors kuolą ant galvos tašyk, šypsosi šypsosi mūsų vos ne fiziškai už skruostų tampomas, o po pusvalandžio vėl susiraukęs kaip naginė“, - guodėsi rinkimų inžinieriai.
Beje, stebėję ir ano meto mūsų politikus, svečiai padarė išvadą, kad ir šiame krašte būtų sunku sukurti holivudišką rinkimų žvaigždę. Lietuvoje labiau gerbiami kuo nors kitu ar kitokiais neapsimetantys ir žmonės, ir politikai.
Per penkerius D.Grybauskaitės prezidentavimo metus turėjome pakankamai laiko susipažinti su jos individualybe, savitu, ne tik aprangos, stiliumi, kalbėjimo maniera ir griežtais, dažnai posūkyje sumėtančiais sprendimais.
Individualistė ir su politikais nelabai linkusi bendrauti. Kelis kartus nenoriai pasirodžiusi debatuose prezidentė rinkėjams siuntė tiesmukišką žinią: nepatinka, nereikia, galiu dirbti ir užsienyje.
Lietuviams net ir šiurkštus atvirumas yra psichologiškai artimesnis nei gražbyliavimai apie žmonių ir tėvynės meilę. Per daug metų politikoje teko įsitikinti, jog lietuviams individualios politikų savybės yra kur kas svarbesnės nei jų skelbiamos idėjos, koncepcijos ar projektai.
Visa tai turės įtakos ir apsisprendžiant, kas dar penkerius metus prezidentaus. Z.Balčytis elgesio stiliumi kitoks negu D.Grybauskaitė. Pedantiškas, ramus ir romus, bet „su savo mintimi“, šiek tiek primenantis literatūros klasiko A.Vienuolio vaizduotus prieškario valdininkus.
Tai irgi Lietuvos miestelių mėgstamas tipas, be didelių užmojų, bet patikimas. Labai toli nuo amerikietiško politikavimo stiliaus. Skirtingai nuo daugelio Lietuvos politikų, kurie savo išvaizda per diskusijas rūpinasi labiau nei kalbėjimo turiniu, net pamiršdami ką tik sakytą mintį, Z.Balčytis panašus į girdintį pašnekovą ir neskubėdamas stengiasi atsakyti, ko paklaustas.
Susierzinimo Z.Balčyčio kalbėjime taip pat negirdėti. Net ir provokuojančioje, įžeidžioje sviesto ir tėvynės temoje apsiribojo gana santūriu komentaru. Apie kitas Z.Balčyčio individualias savybes, jų dar nemačius, sunku kalbėti, bet jau iš anksto galima sakyti: amerikų nerasime.
Agresyvesnis, nei pasirodė per rinkimų kampaniją, jis netaps. Prigimties nepakeisi. Ar agresyvumo stoką kompensuos išmintis, taip pat nelengva atsakyti. Pagaliau ar mes patys žinome, kokio tipo ir charakterio valstybės vadovo reikia per kitus penkerius metus?
Bent trumpam pamėginkime įsivaizduoti, kokio pobūdžio situacijos, iššūkiai laukia Lietuvos jau po pusmečio ir kokios reakcijos iš mūsų vadovų norėtume.
Žinoma, pirmiausia Ukraina. Krizė tik didėja ir nėra jokių ženklų, kad ji sustos po Ukrainos prezidento rinkimų. Kol ES valstybių pozicija permaininga, Lietuva dar gali laviruoti tarp santūresnės A.Butkevičiaus Vyriausybės reakcijos ir griežtos D.Grybauskaitės nuostatos.
Tačiau ateis aiškesnio apsisprendimo metas ir vieno ar dviejų asmenų suformuotos nuomonės nebepakaks. Reikės šaukti Valstybės gynimo tarybą. Gaila, per rinkimų kampaniją kol kas niekas nepateikia prezidentei klausimo, kaip ji elgsis.
Vėl nekvies į tarybos posėdį Seimo pirmininkės? Programuos partinį konfliktą nacionalinio saugumo klausimu dar penkeriems metams?
Rinkimų kampanijos metu D.Grybauskaitė ne vien užuominomis leido suprasti, kad laimėjusi rinkimus stengsis, kiek pagal Konstituciją pajėgs, eliminuoti iš Vyriausybės Darbo partiją. Z.Balčytis ketina tokios problemos nekelti.
Kai Hanibalas artėja prie vartų, kuri pozicija naudingesnė Lietuvai? Prezidentės moralinė pozicija dėl Darbo partijos yra teisinga, bet juodosios buhalterijos teisinis trileris faktiškai gali nesibaigti iki kitų metų. Kas tada? Nuolatinis konfliktas?
Prieš kelias dienas D.Grybauskaitė pareiškė, jog ministrai geri, bet bloga aplinka, tai - dabartinės koalicijos įpiršti viceministrai. Ar tai naujo politinio karo varpai? Žinant valstybės vadovės charakterį, tikėtina, jog taip ir bus. Tik ką daugiau, išskyrus žiniasklaidinį ažiotažą, šis naujas karas duos?
Jau aišku, kad prezidentei stojus prie valstybės vairo dar vienai kadencijai, greitai bus atleisti VSD ir Generalinės prokuratūros vadovai. Tai didžiausia ir netikėčiausia naujiena, nes ketverius metus jie buvo palaikomi ir giriami dėl vykdomų reformų.
Manau, tokio posūkio nesitikėjo ir prezidentę palaikantys konservatoriai. D.Grybauskaitė atvira - netikėti net jos šalininkams sprendimai sėkmės rinkimuose atveju laukia ir ateityje. Nepatinka - nerinkite. Tiek žinių.
Tiesa, rinkimų finišo tiesiojoje yra ir kita žinia - kitokio, nekonfliktiško charakterio ir stiliaus politikas.
