Jeigu valingai ar nevalingai žodį sukirčiavote antruoju būtu, patariu toliau straipsnelio jau nebeskaityti, nes didžioji Dalia, kaip ir Vytautas Didysis, jokių nuodėmių neturi ir klaidų nepadaro. To neleidžia didžiojo asmens statusas, reglamentas, stotas ir titulai.
Vis tik juokingiausia yra tai, kad žurnalistai dažnai klausia D.Grybauskaitės, kokias savo klaidas ji neva būtų linkusi pripažinti, o po to piktinasi nesulaukę aiškaus atsakymo. Iš tiesų, bandykime įsivaizduoti, kaip atrodytų, kai prezidentė atgailauja TV laidoje, barstosi pelenais plaukus ir meldžia atleidimo. Ilgai laukę, mielieji, to galbūt sulauksite tik skaitydami D.Grybauskaitės memuarus po daugelio metų. Nors vargu...
Iš kitos pusės žiūrint, įdomu, kad žurnalistai bando išplėšti būtent D.Grybauskaitės prisipažinimą apie padarytas klaidas, nes, kiek prisimenu, dėl būtinybės išpažinti klaidas ir nuodėmes A.Brazausko ir V.Adamkaus niekas pernelyg nespaudė į kampą. Gal šitai kažką ir reiškia specialiuoju požiūriu, bet nebūtinai.
Visai neseniai į fatališką klausimą apie klaidas D.Grybauskaitė atsakė maždaug taip: esą jų būta, bet tai net nevadintina klaidomis, tai greičiau buvo naudingos pamokos. Taip pakeitusi pavadinimus ir perskirsčiusi dėmesį, po to prezidentė iškart perėjo prie kalbų apie savo nuveiktus gerus darbus ir iškilius veiklos rezultatus.
Kaip tame anekdote apie studentą, kuris ruošdamasis zoologijos egzaminui išmoko tik klausimą apie sliekus, bet gavęs užduotį „Dramblys“, nepasimetė išdidžiai paaiškinęs, kad dramblys yra gyvūnas su straubliu, straublys yra veido organas panašus į slieką, o sliekai savo ruožtu yra klasifikuojami į...
Kai matome, kadencija neprabėgo veltui, D.Grybauskaitė išmoko bendrauti su žurnalistais, kartais bandydama juos net aplošti, o pastaruoju metu visa povyza bylodama, kad ne laikas gaudyti sliekus, kai jau reikia eiti meškerioti. Kita lietuvių liaudies patarlė byloja: žurnaliste, neieškok sliekų ant asfalto!
Kita vertus, sunku nepastebėti dar vieno dalyko, kad prasidėję dviejų pretendentų prezidentiniuose rinkimuose debatai TV labai primena sadistines-mazochistines apeigas, kai pretendentai verčiami išstovėti prie kankinimų pultelio, išsitempę kaip sliekai vertikalioje pozoje beveik dvi valandas. Žmogui tai taip pat nėra natūrali kūno padėtis. Ar nebūti geriau, kad tokios diskusijos vyktų susirangius ant minkštasuolių prie vaisvandeniais nukrauto suoliuko, tarpininkaujant tam pačiam E.Jakilaičiui.
Kaip sakyta, prezidentei tarsi ir nepritinka viešai atgailauti, o jeigu tokia pagunda kyla – privalu užgniaužti raudą giliai savyje, stengiantis, kad neprasiveržtų į išorę. Tačiau štai čia pajuntu savo pašaukimą, kad galiu prezidentei padėti, ne juokais pasitarnauti, tiesiog įvardydamas išryškėjusias kadencijos sekoje didžiausias anosios klaidas, net sunumeruodamas jas pagal kalibro dydį. Vieno žinomo Lietuvoje erzintojo maniera tariant, toks jau aš esu paslaugus.
Bet kokiu atveju klaidas reikia įvardyti jau vien todėl, kad jų nekartotume. Kadangi tokias klaidas čia yra pasiryžęs suminėti straipsnelio autorius, pati prezidentė įgyja galimybę į parengtą klaidų katalogą žiūrėti susvetimėjusiu pavidalu, tarsi pati jau būtų atsiskyrusi nuo savo klaidų, visa tai apžvelgdama iš šalies, arba, tarkime, iš viršaus, nuo debesio krašto pro apverstus teatrinius žiūronus. Kadencijos pabaiga ir kitos pradžia yra patogi proga užbrėžti brūkšnį, nusiteikiant naujiems darbams be senų klaidų.
Kita vertus, čia sau leisiu užsiminti tik apie tuos nesusipratimus, kurie slepia savyje recidyvo pavojų, gali pasikartoti, kaip užkratas persiduoti į kitą kadenciją, apie tai, kas taip paprastai nesibaigia, kaip to norėtųsi. Prezidentė ne kartą pademonstravo sugebėjimą ištaisyti savo blogus sprendimus, koreguoti elgesį, atsižvelgiant į naujas aplinkybes. Tačiau kai kuriuos įsisenėjusios bėdos išlieka kaip užsilikusios nuo pirmosios kadencijos minos, vis tik viliantis, kad niekas nesiryš kontrabandos būdu temti tokį pavojingą krovinį į kitą kadenciją.
1. Ypatingai apgailėtinas, atgrasus prezidentės elgesys Garliavos istorijoje be pabaigos.
2. Ydingos telefoninės teisės užuomazgos Giržado-Gailiaus byloje.
3. Prokuratūros ir VSD nususinimas, siekiant absoliučiai nešvankaus institucijos paklusnumo.
4. Nešvanki laisvosios spaudos nemeilė.
5. Perdėtas švankumas asmeniniame gyvenime.
Bet kas čia darosi? Iš pradžių planavęs išsikalbėti iki galo nuodėmės fenomenologijos tema, dabar pajutau, kad visiškai apleidžia jėgos, kad neprisiveriu ilgėliau džiaustyti svetimas nuodėmes, apsiribodamas tik fragmentiškomis nuorodomis. Staiga užmigau.
O prisapnavo štai kas. Neva sėdžiu aš klausykloje, o už pertvaros klūpodama man į ausį savo nuodėmes karštai išpažįsta D.G. Atsainiai mostelėjęs ranka, peržegnojau ją sakydamas; „ Atleidžiu tau, mano dukra, eik ir valdyk“.
Nei šis , nei tas...
