Svarbiausiuose – nes renkame ne kažkokį Europarlamentą, o tautos vadą – rinkimuose ta grėsmė prie urnų gal ir atvijo vieną kitą papildomą procentą naujų balsuotojų. Bet esmės tai nekeičia – vėl balsavo iš esmės tiek pat ir tie patys, kurie ateina į visus rinkimus.
Iš aukštų tribūnų šiemet jau beveik nebuvo girdėti rūpestingų kalbų apie tai, kaip įveikti pusės visuomenės pilietinę apatiją, priešingai, dauguma tik džiaugėsi, kad į rinkimus atėjo „net“ pusė.
Tiesa, patriarcho pavasarį išgyvenantis pirmasis atkurtos valstybės vadovas V.Landsbergis tėkštelėjo jau girdėtą receptą – varyti į rinkimus žmones prievarta, grasinant baudomis. Nuostabu!
Taip pašaukus ir pažadinus tautą, kraštutinai destruktyvus elektoratas, kurio niekaip nesiseka galutinai įveikti mūsų brandžiajai politinei kultūrai, būtų padidintas mažiausiai keletą kartų, o jo elgesio padariniai būtų visiškai neprognozuojami.
Naujus ir civilizuotus rinkėjus priviliotų naujos idėjos ir nauja politikos kokybė, o ne įprasti abstraktūs šūkiai ir valios paralyžius. Užkulisiuose kartais nuskambantys politikų, tarp jų ir aukščiausių, tauškalai, kad ana pusė yra beviltiška, jos niekas nedomina arba domina tik beprotiškiausi lozungai ir kad jos apskritai čia nereikia, – tik figos lapelis savo skurdui pridengti. O šis skurdas dar labiau išryškėjo šiuo metu, tarp pirmojo ir antrojo turų.
Abu didžiojo finalo dalyviai, regis, turėtų žaižaruoti stengdamiesi priblokšti ir varžovą, ir rinkėją savo išradingumu. To, žinoma, labiausiai reikia Z.Balčyčiui, jei jis iš tiesų nori ne į Briuselį, o į S.Daukanto aikštę.
Ne juokas vos per savaites suvilioti net kone pusę milijono už kitus, o ne už D.Grybauskaitę balsavusių rinkėjų. Maždaug tiek jam reikėtų norint pralenkti varžovę bent kiek apčiuopiama persvara.
Tačiau pamėginęs parodyti naują, piktesnį ir drąsesnį, veidą, šis finalininkas vėl greitai tapo tuo, kuo visada ir buvo, – nuosakiuoju riteriu.
Bet iškalbingiausia tai, ką matome nors ir gerokai nublankusios, tačiau vis dar karaliaujančios favoritės stovykloje, kuriai irgi reikia gerokai pasistengti.
Juk pergalė negarantuota, o su papildomais tautos meilės rezervais – prastoki popieriai.
Varžovą debatuose nežymiai įveikianti tik todėl, kad jis ne tik jos nemuša per silpniausias vietas, bet ir apskritai su ja dėl daug ko sutinka, D.Grybauskaitė šios, paskutinės ir lemiamos, savaitės pradžioje pagaliau kad blykstelėjo, tai blykstelėjo!
Ji išsitraukė mirtiną ginklą, kurio iš jos niekas tikrai nesitikėjo. Kokį? Žinoma, rūpinimąsi pensininkais naudojantis tarnybine tribūna.
Į Prezidentūrą vakar sukvietusi pulką žinomų ekspertų, kurie šiame pigiame mini spektaklyje atliko sutrikusių statistų vaidmenį, prezidentė ryžtingai pareiškė, jog pagaliau būtinos „konkrečios priemonės“, kad būtų galima padidinti mažiausias pensijas, mažiausius atlyginimus iš biudžeto, ligos išmokas.
Žodžiu, būtina pasirūpinti visais silpniausiais ir giliausiame dugne esančiais.
Kokios tos „konkrečios priemonės“, nežinojo nei prezidentė, nei ekspertai.
Pastarieji apskritai abejojo, ar to reikia ir ar tai įmanoma.
Tačiau svarbiausia – pasiųsta žinia tiems rinkėjų sluoksniams, į kuriuos visuomet kreipiasi kiekvienas valdžios vyras ar moteris, nusprendę nebeieškoti amerikų ir pigiausiai pasiekti geriausią rezultatą. Visiems visada pavykdavo ir suveikdavo. Kodėl neturėtų suveikti ir dabar?
Po tokio ėjimo belieka su įdomumu laukti, ar tai jau stipriausias ir įspūdingiausias smūgis, ar juodojo diržo savininkė parengusi naujų fokusų. O gal vis dėlto dar aukščiau iššoks antrasis finalininkas?
Kad ir kaip baigtųsi ši ir kitos intrigėlės, tikroji rinkimų laimėtoja aiški jau dabar – Jos Didenybė Stagnacija, nes ji visada laimi.
